Krymo karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

|374 600 žuvo iš viso<ref name="canalacademie.com">[http://www.canalacademie.com/1854-la-Guerre-de-Crimee.html '''Napoleon III''', Pierre Milza, Perrin edition, 2004]</ref> '''Prancūzų''': 100 000<ref name="canalacademie.com"/><br />iš jų 10 240 nužudyti mūšiuose; 20 000 mirė nuo sužeidimų; 70 000 - nuo ligų<br />'''Britų''': 2755 nužudyti mūšiuose; 2019 mirė nuo sužeidimų; 16 323 - nuo ligų<br />'''Sardiniečių''': 36 nukentėjo<br />'''Italų''': 2050 mirė dėl visų išvardytų priežasčių<ref name="autogenerated1">John Sweetman, ''Crimean War, Essential Histories 2'', Osprey Publishing, 2001, ISBN 1-84176-186-9, p.89</ref><br />'''Turkų''': 250 000<br />buvo sužeista 200 000;<ref>Военная Энциклопедия, М., Воениздат 1999, т.4, стр.317</ref><br />iš viso žuvo 50 000<ref>Clive Pointing, ''The Crimean War: The Truth Behind the Myth'', Chatto & Windus, London, 2004, ISBN 0-7011-7390-4, p.344</ref>

| valign='top'|

</ref><ref>The Osprey Companion to Military History, R Cowley and G Parker (eds.), Osprey Publishing, 1996, ISBN 1-85532-663-9, p.116 </ref> buvo nužudyti, sužeisti ir mirė nuo ligų, <ref>Dupuy and Dupuy The Encyclopedia of Military History, Macdonald and Jane's, 1970, p.829 gives the following figure for the Russian casualties: 256,000 total, of which 128,000 battle casualties</ref><br /> iš kurių žuvo nuo 60 000<ref>Royle. The Books "Crimea" and The Great crimean war"</ref> iki 110 000<ref name="autogenerated1" /><ref>Clive Pointing, ''The Crimean War: The Truth Behind the Myth'', Chatto & Windus, London, 2004, ISBN 0-7011-7390-4, p.344 gives the number of Russian dead as 475,000 which is much too high, probably a result of confusing the number of dead and wounded with the number of dead</ref>

Kiti nuostoliai:<br />143 000 mirė ir 81 000 buvo sužeisti, iš kurių 25 000 žuvo mūšiuose; 16 000 mirė nuo sužeidimų;<br />89 000 mirė nuo ligų<ref>Зайончковский А. М. Восточная война 1853—1856. СПб:Полигон, 2002</ref><ref>Восточный вопрос. Энциклопедический Словарь Ф. А. Брокгауза и И. А. Ефрона</ref>

 

==Karas==

===Karo pradžia===

Konfliktą išprovokavo [[XIX amžiaus 6-as dešimtmetis|XIX a. 6-ame dešimtmetyje]] kilęs ginčas religiniais klausimais. Pagal XVIII a. sudarytas sutartis [[Prancūzija]] buvo [[katalikybė]]s, o [[Rusijos imperija]] – [[stačiatikybė]]s gynėja Osmanų imperijoje. Tuo tarpu katalikų ir stačiatikių vienuoliai keletą metų ginčijosi dėl kelių bažnyčių [[Palestina|Palestinoje]] priklausomybės. [[XIX amžiaus 6-as dešimtmetis|XIX a. 6-ojo dešimtmečio]] pradžioje abi šalys pateikė [[sultonas|sultonui]] reikalavimus, kurių vienu metu nebuvo įmanoma įgyvendinti. [[1853]] m. sultonas nusprendė prancūzų naudai, nepaisydamas vietos stačiatikių vienuolių protestų.

 

 

Tuo pačiu metu britų vyriausybė atsiuntė lordą Stratfordą, kuris sužinojo apie Menšikovo pastangas. Diplomatinėmis priemonėmis Lordas Stratfordas įtikino sultoną atmesti siūlomą sutartį, kuri grėsė nepriklausomybės praradimu. Netrukus po žlugusios Menšikovo misijos, caro armija įžengė į [[Moldova|Moldovą]] ir [[Valakija|Valakiją]] (Osmanų imperijos kunigaikštystes, kuriose Rusijai buvo pripažįstamos stačiatikių globos teisės), pasinaudojusi tuo pretekstu, kad sultonas nesugebėjo išspręsti ginčų dėl bažnyčių Šventojoje žemėje. Nikolajus tikėjosi, kad Europos didžiosios valstybės labai neprieštaraus dėl kelių kaimyninių Osmanų imperijos provincijų [[aneksija|aneksijos]], ypač atsižvelgiant į Rusijos vaidmenį malšinant [[1848]] m. revoliucijas.