Kovos spragilas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S wiki sintakse 2 |
S wiki sintakse 3 |
||
Eilutė 1:
'''Kovos spragilas''' (rus. ''молотило'', ''боевой цеп''; angl. ''flail'') – kotinis smogiamasis [[ginklas]], kurį sudaro ant gana ilgo ar ilgo koto trumpa grandine pritvirtinta rutulio ar trumpo strypo formos galva (smogiamasis elementas).
[[Vaizdas:Klassischer-Flegel.jpg|thumb|[[Ryto žvaigždė]]s tipo kovos spragilas]]
Eilutė 5:
Kovos spragilai atsirado iš žemdirbių [[spragilas|spragilų]]. Lietuviškai spragilas dar vadinamas ''kultuvu'', nors kultuvu vadina ir spragilo galvą ant ryšio. Žemės ūkio spragilo dalys lietuviškai vadinamos įvairiai: galva – ''kultuvas, buožė, buoželė, buožis, spragila, spragilgalvė''; kotas – ''spragilakotis, keltuvė, spragelinė, spragelinis, spraginė''. ''Spragila'' ir ''spragėlė'' skirtingose vietovėse reiškė arba galvą, arba spragilakotį.
Iš esmės bet kuris spragilas gali būti panaudotas kaip ginklas, ypač prieš nešarvuotus priešininkus. Stiprus smūgis masyviu kultuvu būdavo pavojingas ir sunkiai šarvuotiems [[riteris|riteriams]], todėl spragilai buvo gana efektyvus sukilusių valstiečių ginklas, kurio nereikėdavo specialiai daryti.
Specializuoti kovos spragilai neretai turėdavo spygliuotas galvas, kurios [[javai|javams]] kulti, aišku, netikdavo. Vieni pirmųjų, kurie masiškai ėmė naudoti kovos spragilus, buvo [[husitai]].
Vienrankiai ilgaryšiai spragilai buvo kompaktiški žygio padėtyje, bet ilgi kovinėje padėtyje. Bendras ilgis siekė iki 120 cm,
Itin galingu smūgiu pasižymėjo dvirankiai spragilai (rus. ''молотило''), kokius naudojo, pvz., [[taboritai]]. Dvirankių spragilų kotas galėjo būti iki 180 cm. ilgio, o bendras ilgis kartais siekdavo 2,5 m. Jų masė būdavo apie 2 kg ar kiek daugiau.
Europoje kovos spragilai neretai turėjo spygliuoto metalinio rutulio formos galvas, tuomet jie buvo vadinami ''morgenšternais'' ([[ryto žvaigždė]]). Kai kuriose šalyse naudodavo spragilus su dviem ar trimis galvomis, kiekviena ant savo ryšio.
== Spragilo privalumai ==
Eilutė 20:
== Spragilo trūkumai ==
* Kaunantis spragilu sunku atmušti priešininko smūgius, todėl spragilininkams labai pravartūs buvo [[skydas]] ir [[šarvai]]. Vienas gynybos variantų buvo spragilo sukimas malūnu, tačiau tai varginanti technika ir ilgose kautynėse netiko.
* Spragilais būdavo nepatogu kautis glaustoje [[rikiuotė]]je, kadangi spragilo su ilgu ryšiu galvos trajektorija gana sunkiai prognozuojama.
* Ilgaryšio spragilo galva gali apsisukti apie priešininko ginklą, ir tada spragilą sunku išlaisvinti.
== Spragilo pavadinimų etimologija ==
Rus. pavadinimas ''молотило'' kilęs iš veiksmažodžio молотить 'kulti' (plg. su rus. ''молот'' 'kūjis'). Pavadinimas ''цеп'' aiškinamas dvejopai. [[Vladimiras Toporovas]] jį sieja su žodžiu ''цепь'' 'grandinė' (ryšys paprastai būdavo [[grandinė]]) ir ''цепить'' 'prikabinti'. Tuo tarpu [[Maksas Fasmeris]] jį aiškino kaip labai senos [[indoeuropiečiai|indoeuropietiškos]] kilmės žodį, susijusį su gr. ''σχίπων'' ir lot. ''scīpiō'' 'lazda, vaikščiojimo lazda' ir net gr. ''σχίζω'' 'skaldo', lot. ''scindō'' 'skeliu' (tuomet į šią grupę patektų ir liet. ''skilo, skiedra, skydas''…).
Angl. ''flail'' 'spragilas', manoma, iki 1300 m. buvo retai naudojamas. Apie 1200 m. jis buvo vadinamas ''flegl'', spėjama, kilęs iš sen. angl. *''flegel'' (giminingo vid. olandų ir vid. vok. aukštaičių žodžiui ''vlegel'' 'spragilas'). Visi šie [[germanai|germaniški]] žodžiai turbūt yra skoliniai iš lot. ''flagellum'' 'spragilas, rimbas, rykštė' (o dabar biologijoje – žiuželis). (''Chambers Dictionary of Etymology'', 1988).
| |||