Komantas (jotvingis): Skirtumas tarp puslapio versijų

1 baitas pašalintas ,  prieš 12 metų
S
wiki sintakse 3
S (wiki sintakse 2)
S (wiki sintakse 3)
Manoma, kad valdydamas Sūduvą Komantas rezidavo dab. [[Elkas|Elko]] miesto ([[Lenkija]]) apylinkėse, prie Skomantų ežero ([[lenkų kalba|lenk.]] Skomęckie jezioro) stovėjusioje pilyje, kurią istorikai sieja su Skomandburg’o („Komanto pilies“) piliakalniu; netoli šio piliakalnio, prie Skomantų ežero, yra ir Skomantų kaimas (vok. Skomentnen, Skomanten, lenk. Skomęntno Wielkie).
 
[[1273]] ir [[1278]] m. Komanto vedama lietuvių ir sūduvių kariuomenė siaubė [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]] valdomą [[Kulmo žemė|Kulmo žemę]], [[1280]] m. − [[Semba|Sembą]]. Tais pačiais ar [[1281]] m. Komantas iš savo tėvonijos pasitraukė į [[LDK]] priklausiusią Rusios dalį (tikriausiai į [[Gardinas|Gardiną]]<ref>Su Komanto gyvenimu Gardine gali būti susiję ''Kamantavo'' ([[baltarusių kalba|brus.]] Komatava, − km. į pietryčius nuo Gardino, dešiniajame Nemuno krante, dabartiniame Baltarusijos Gardino rajone) ir ''Kamintiškių'' (tarmiškai ''Kaminciškės'' [*<''Kamenciškės'' <''Kamanciškės''(?)], − km. [[Merkinės seniūnija|Merkinės seniūnijoje]]) vietovardžiai. Pasak [[Artūras Dubonis|A. Dubonio]], XVI a. I pusės šaltiniai liudija su Komantu susijusią infrastruktūrą („Skomanto dvarvietė“, „Skomanto kaimas“ ir „Skomanto kelias“) egzistavus ir dab. [[Leipalingis|Leipalingio]] apylinkėse.</ref>); tiesa, iš ten (?) (arba vėliau perkeltas į Vakarų Lietuvą) jis galėjo valdyti ir nemažą Vakarų bei Vidurio (?) Lietuvos dalį, − taip manyti leidžia netoli [[Veiviržėnai|Veiviržėnų]] esančio [[Skomantai|Skomantų]] kaimo vardas, šalia šio kaimo dunksantis didžiulis XIII a. įtvirtintas [[piliakalnis]], su Komanto [[Žemaitija|Žemaitijoje]] (hipotetiškai) turėtomis žemės valdomis sietinas netoli [[Rietavas|Rietavo]] esančio [[Gomantlaukis|Gomantlaukio]] („Komanto lauko“) kaimo vardas, taip pat su [[Gediminas|Gedimino]] (Komanto sūnaus?) vardu siejami dvigubas Kuplės-Veringos piliakalnis (į pietus nuo [[Kvėdarna|Kvėdarnos]], [[Vilkų Laukas|Vilkų Lauko]] km.) bei [[Gedminaičiai|Gedminaičių]] kaimas (netoli [[Švėkšna|Švėkšnos]]).
 
[[1282]]–[[1284]] m. Komantas, galbūt nepatenkintas po [[Traidenis|Traidenio]] mirties pasikeitusiu savo politiniu statusu ar gelbėdamasis nuo [[wikt:Ldk|Ldk]] [[Daumantas (Ldk)|Daumanto]] (spėjamo [[Mindaugas|Mindaugo]] sūnaus) inicijuoto Traidenio šalininkų persekiojimo, perbėgo pas kryžiuočius, buvo jų apkrikštytas (ar perkrikštytas pagal katalikiškas apeigas) ir kurį laiką gyveno [[Balga|Balgos]] pilyje. [[1284]] m. vasarą jis buvo [[Gardinas|Gardiną]] puolusios kryžiuočių kariuomenės vedlys, o [[1285]] m. balandį gavo nedidelę žemės valdą [[Notanga|Notangoje]] ir kartu su trimis sūnumis įsikūrė toje valdoje buvusiame Stigėnų kaime ([[prūsų kalba|prūs.]] *Stigeni, vok. Steegen, lenk. Stegny, − netoli Prūsų Yluvos, dab. Lenkijos Elblongo paviete). Jame netrukus ir mirė.
 
Gudų etnografo Pavelo Špileuskio liudijimu, Gardino ir Kauno gubernijų gyventojai istorines balades apie jotvingių kunigaikščio Komanto („Komato“) žygdarbius dainuodavę dar ir XIX a. viduryje.
 
Kai kurie istorikai, pvz., britas [[Stivenas Rouvelas]] (Stephen Rowell), Komantą linkę tapatinti su rusų poemoje „Zadonščina“ („Uždonė“; XIV a. pab.) minimu Gedimino tėvu ar uošviu „[[Skalmantas|Skolomendu]]“; tikėtina, kad netrukus po 1285 m. (galbūt [[1289]] m.<ref>1289 m. vasarą lietuvių kariuomenė nusiaubė Varmijos vyskupo valdas, taigi tikriausiai ir buv. senprūsių Notangą, kurios teritorija tada sudarė dalį [[Varmijos vyskupija|Varmijos vyskupijos]] teritorijos; atskiri lietuvių karių būriai Notangą galėjo pasiekti ir tų metų rudenį, kai didelė lietuvių kariuomenė niokojo Sembą.</ref>) bent vienas iš Stigėnuose gyvenusių Komanto sūnų galėjo grįžti (pabėgti ar būti išvestas Sembą ir Notangą XIII a. pab. ne kartą niokojusios lietuvių kariuomenės) į [[LDK]].
 
== Išnašos ir nuorodos ==
 
== Literatūra ==
* Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, V., 1985.
* Rowell S. C., Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva, V., 2001.
* Шпилевский П. М., Путешествие по Полесью и белорускому краю, Минск, 1992, c. 40.
 
[[Kategorija:LDK asmenybės]]
427 096

pakeitimai