Kinijos-TSRS santykių lūžis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Kinijos-SSRS santykių lūžis''' buvo diplomatinis konfliktas tarp [[Kinijos Liaudies Respublika|Kinijos Liaudies Respublikos]] ir [[SSRS|Sovietų Sąjungos]]. Konflikto užuomazgos - [[XX amžius|XX amžiaus]] 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Konfliktas piką pasiekė [[1969]] metais ir tęsėsi iki pat XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigos.

[[Antrasis Pasaulinis karas|Antrojo Pasaulinio karo]] metais Stalinas spaudė Mao Dzeduną sudaryti koaliciją su Čiangu ir kartu kovoti prieš Japoniją. [[1945]] m. viduryje Stalinas pasirašė Draugystės sutartį su Čiang Kai-šeku. Mao mandagiai priėmė Stalino patarimą, tačiau realybėje jo nesilaikė. Tuo metu Kinijoje imta kvestionuoti [[Maskva|Maskvos]] kaip pasaulinio komunistų lyderio pozicija. Mao Dzedunas ėmė teigti, kad revoliuciniai judėjimai turi sekti Kinijos revoliucijos, o ne SSRS pavyzdžiu.

Stalino mirtis [[1953]] m. sudarė sąlygas keistis politinei situacijai socialistinėse pasaulio valstybėse. Mao tikėjosi tapsiąs svarbiausiu komunistinio pasaulio lyderiu (todėl jis buvo labai nepatenkintas, kai naujieji SSRS lyderiai [[Georgijus Malenkovas]] ir [[Nikita Chruščiovas]] jam šio statuso nesuteikė). Šiuo laikotarpiu Kinojos-SSRS santykiai laikinai buvo pagerėję. [[1954]] m. Kinijoje apsilankė Nikita Chruščiovas, Kinijai buvo grąžinta Liušuno karinė jūrų bazė. Kinijai vykdant savo pirmąjį penkmečio planą, sovietai pasiūlė pagalbą 156-iose esminėse pramonės šakose bei pinigines paskolas, kurių bendra suma siekė 520 mln. [[rublis|rublių]].

[[1959]] m. Chruščiovas susitiko su [[JAV]] prezidentu [[Dwight Eisenhower|Dvaitu Eizenhaueriu]]. Sovietai buvo susirūpinę Kinijos Didžiojo šuolio programa, ir Chruščiovas siekė apraminti Vakarus. Šis Šaltojo karo periodas vadinamas ''santykių atšilimu''. Sovietai atsisakė savo ankstesnio įsipareigojimo padėti Kinijai vystyti branduolinius ginklus ir atsisakė paremti Kiniją jos pasienio konkflikte su [[Indija]]. Indija tuo metu palaikė vidutiniškai šiltus santykius su SSRS.

Šie įvykiai stipriai įžeidė Mao Dzeduną, jis ėmė vertinti Chruščiovą kaip pernelyg draugišką Vakarams. Sovietų požiūriu jie tai privalėjo daryti, norėdami išvengti tarptautinių konfliktų, kurie galėjo grėsti branduoliniu karu. XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje JAV ir Sovietų Sąjunga turėjo didžiulius branduolinio ginklo arsenalus, ir sovietai visais būdais stengėsi išvengti galimo karo.

Kitos lūžio priežastys buvo Kinijos vidinės problemos. Didžiojo šuolio kampanija patyrė fiasko. Todėl Kinijos komunistų partijoje atsirado priešinimasis Mao, atsirado žmonių, kurie siekė pašalinti jį nuo valdžios. Todėl Kinijos ir SSRS santykių pablogėjimas Mao buvo galimybė vaizduoti save, kaip visų kinų vadovą kovoje su sovietais, kurie tuo metu buvo vaizduojami, kaip išorinė priešiška jėga.

Polemika tarp dviejų partijų buvo netiesioginė, kol [[1960]] metais Rumunijos komunistų partijos suvažiavime įvyko tiesioginis konfliktas tarp Nikitos Chruščiovo ir Kinijos atstovo Peng Zheno. Chruščiovas Mao Dzeduną pavadino "nacionalistu, nuotykių ieškotoju ir nukrypėliu". Kinai Chruščiovą pavadino revizoriumi ir išvadino jį "patriarchaliniu, arbitrariniu ir tyronišku". Chruščiovas pristatė aštuoniasdešimties puslapių raštą, kuriuo pasmerkė Kiniją.

Nuo [[1965]] m., kai Kinijos-SSRS santykių lūžis buvo viešai pripažintas faktas, santykiai tarp Kinijos ir SSRS buvo praktiškai nutrūkę. Kinija tuo metu palaikė glaudžius santykius tik su [[Albanija]] ir Indonezijos maoistų komunistų partija, kuri ilgainiui buvo sunaikinta, įvykdžius karinį perversmą 1965 metais. Kinijos-SSRS santykių lūžis tapo atvira konfrontacija tarp valstybių. [[1967]] m. sausio mėnesį Raudonieji Saugai užėmė SSRS ambasadą Pekine. Iki tol buvę prasti santykiai buvo visiškai įšaldyti.

Kinų-Sovietų konfrontacija peraugo į konfliktą tarp valstybių. Diplomatiniai santykiai buvo visiškai nutraukti. Kinija iškėlė bendros sienos klausimą. [[XIX amžius|XIX amžiuje]], [[Rusija|Rusiją]] valdant carui, Kiniją valdžiusi nusilpusi [[Čing dinastija|Čingų dinastija]] buvo priversta pasirašyti Kinijai nenaudingą sienos sutartį. Kiniją neiškėlė specifinių teritorinių reikalavimų, tačiau sovietai suprato tai, kad sienų sutartis buvo neteisinga. Sovietai atsisakė diskutuoti šia tema.

Sekančiais metais Kinijoje [[Kultūrinė revoliucija]] pasiekė savo piką. Kaikuriose šalies vietose kilo pilietinio karo pavojus. Situacija buvo stabilizuota tik rugpjūčio mėnesį, kai Mao Dzedunas įsakė armijai stabilizuoti padėtį. Galiausiai didžiausios galimos grėsmės šalies viduje buvo neautralizuotos. Viena iš to priežasčių buvo tai, jog Mao suvokė, kad Kinija strategiškai izoliuota ir pažeidžiama.

[[1968]] m. sovietai sustiprino savo karines pajėgas palei Kinijos sieną, ypač palei [[Sindziangas|Sindziango]] provincijos sieną, kur buvo numalšintas separatistinis judėjimas. Nors [[1964]] m. Kinija susprogdino savo pirmąjį atominį ginklą, tačiau jos karinė galia tuo metu buvo nepalyginamai menkesnė, nei SSRS. [[Kinijos-Tarybų Sąjungos pasienio konfliktas|Kinijos-Tarybų Sąjungos pasienio konfliktai]] pastoviai atsirasdavo iki pat [[1969]] m. Ginkluoti susirėmimai prasidėjo Usurio upėje Damanskio saloje.

Daugelis stebėtojų tuo metu pranašavo karą tarp Kinijos ir SSRS. JAV veteranas žurnalistas [[Harrison Salisbury]] netgi parašė knygą ''Artėjantis karas tarp Rusijos ir Kinijos''.

[[1969]] m. rugpjūtį sovietų šaltiniai prasitarė apie galimą smūgį Kinijos branduolinio ginklo gamyklai Lop Nor, kurioje buvo laikomi branduoliniai ginklai. Tačiau po 1969 m. susidūrimų abi šalys pasitraukė nuo galimos tolimesnės stiprios konfrontacijos. Rugsėjo mėnesį Kosyginas slapčia nuvyko į Pekiną ir derėjosi su Zhou Enlaijumi, tačiau nebuvo pasiektas joks ilgalaikis susitarimas.

Iki [[1970]] metų Mao Dzedunas suprato, kad jis negalės vienu metu kovoti su JAV ir SSRS bei vidine opozicija Kinijoje. Tais metais, nepaisant to fakto, kad pilnu pajėgumu vyko [[Vietnamo karas]], o Mao stipriai kritikavo Jungtines Valstijas, Mao nusprendė, kad jei SSRS yra stipresnis priešas Kiniajai dėl savo geopolitinio artumo, tai kaip atsvara galėtų būti bendradarbiavimas su JAV.

Kai SSRS [[1985]] m. į valdžią atėjo [[Michailas Gorbačiovas]] jis skatino atkurti stabilius santykius su [[Kinija]]. Jis sumažino sovietų karines pajėgas ties Kinijos siena ir pradėjo normalius ekonominius santykius, o klausimas dėl sienos buvo beveik pamirštas. Sovietams pasitraukus iš [[Afganistanas|Afganistano]] dar labiau sumažino įtampą tarp dviejų valstybių, nors ideologiniai nesutarimai, atsiradę XX a. 7-ajame dešimtmetyje, taip ir liko neišspresti, todėl oficialūs santykiai tarp šalių komunistų stantykių nebebuvo užmegzti iš naujo. Kadangi santykiai tarp Kinijos ir SSRS nebuvo tokie idealūs, JAV vyriausybė, kuriai vadovavo [[Ronaldas Reiganas]], vertino Kiniją, kaip tam tikrą naturalų balansą prieš SSRS.

Kinijos vyriausybė oficialiai nevertino Garbačiovo reformų, kurios galiausiai privedė prie SSRS žlugimo, tačiau neoficialiai kinai Gorbačiovą vadino kvailu, nes jis pirmiausiai ėmėsi atliktinėti politinę, o ne ekonominę reformas, o Kinijoje Deng Ksiaoping ėmėsi daryti ekonomines reformas, o Kinijos komunistų partija išliko ir toliau stipri.

SSRS žlugimas užbaigė Kinijos-SSRS santykių lūžį. Kinijos vyriausybė ėmė labiau bijoti JAV paramos [[Taivanas|Taivano]] nepriklausomybei, o ne masiškos SSRS intervencijos. Susilpnėjusi Rusija ėmė labiau bijoti [[NATO]] plėtros bei intervencijos į Jugoslaviją, o ne galimo karo su Kinija. Todėl Kinija ir Rusija sustiprino bendradarbiavimą, kad galėtų kovoti su JAV galia. [[2005]] m. įvyko Pirmosios bendros Kinijos ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų pratybos.

* Chang, Jung, and Jon Halliday. ''[[Mao: The Unknown Story]]''. New York: Alfred A. Knopf, 2005.

* Jian, Chen. ''Mao’s China & the Cold War.'' Chapel Hill, NC: The University of North Carolina Press, 2001.