Kesonas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Kesonas''' ([[prancūzų kalba|pranc.k.]] ''caisson'' – dėžė) – uždara [[metalas|metalinė]] arba gelžbetoninė [[skritulys|skritulio]], [[stačiakampis|stačiakampio]] ar [[kvadratas|kvadrato]] formos dėžė be dugno, skirta darbams po vandeniu arba vandeningame grunte.

Kesonas daromas tokio dydžio, koks turi būti pamatas. Kesono kameroje iškasama žemė transportuojama į viršų, o pats kesonas, kaip ir kasant šulinius, grimzta gilyn. Iš vandeningo grunto ar [[upė]]s vanduo nepetenka į kamerą, nes kai kesonas būna žemiau upės vandens lygio ar žemiau gruntinio vandens lygio, į ją [[kompresorius|kompresoriais]] pumpuojamas [[oras]], kur ir suslegiamas. Jis išspaudžia iš sandarios kameros vandenį.

Dar [[Aristotelis|Aristotelio]] laikais [[graikai]] apvožtas statines panaudodavo [[kempė]]ms nuo [[Jūra (geografija)|jūros]] dugno rinkti. Apvožta statinė su apkrova ir prie sienučių pritvirtintais suoleliais, ant kurių sėdėjo žmonės, buvo nuleidžiama į jūros dugną. Ją nuleidžiant į [[vanduo|vandenį]], oras statinėje susispausdavo, todėl, jai atsirėmus į dugną, apatinėje statinės dalyje vandens susirinkdavo visai nedaug. Kuo giliau statinę nardindavo, tuo daugiau vandens rinkdavosi jos apatinėje dalyje, tuo didesnis buvo suspausto oro [[slėgis]]. Žmogus, esantis panardintoje statinėje, tam tikrą laiką galėdavo kvėpuoti suspaustu oru ir rinkti nuo dugno kempes.

Pirmasis suspaustu oru pašalinti iš anglies šachtų vandenį sugalvojo prancūzų inžinierius Trižė (''Triger''), [[1841]] m. [[Luara|Luaros]] upės slėnyje, per vandeningą gruntą kasant 20 m gylio šachtą. Jos sienelės buvo padarytos iš [[ketus|ketaus]], o viduje įrengta pereinamoji kamera (šliuzas). Kamera turėjo angas viršuje (lubose) ir apačioje (grindyse), kurios buvo hermetiškai uždaromos. Vienu vamzdžiu į šachtą pumpavo orą, o kitu, panaudodami siurblį, išpumpuodavo plūstantį į jį vandenį. Tai leido šachtose palaikyti mažesnį slėgį. Darbininkai [[akmens anglis|anglis]] kirto ir krovė į kibirus ar dėžes ir suktuvu kėlė jas į viršų.

Panaudodamas Trižė idėją, pirmasis tiltų atramas pradėjo statyti taip pat prancūzas – inžinierius Sezanė (''Cezanne''). [[1859]] m. jis ėmėsi statyti [[Kauno geležinkelio tiltas|geležinkelio tiltą]] per [[Nemunas|Nemuną]] [[Kaunas|Kaune]]. [[1859]]–[[1861]] m. Sezanė įrengtos šio geležinkelio tilto atramos tebetarnauja ir šiandien.