Juodasis trečiadienis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 2
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 3
Eilutė 5:
Kai 1979 m. EVKM buvo įkurtas, Britanija narystės atsisakė. Sprendimas laikomas labai kontraversišku, kadangi nutarimą priėmęs [[Finansų ministras]] [[Geoffrey Howe]], buvo pagarsėjęs, aktyvus proeuropietis. Jo pasekėjas [[Nigel Lawson]] taip pat tikėjo fiksuoto valiutos kurso privalumais ir, nors buvo tvirtai neapsisprendęs euroskeptikas, idealiu laikė [[Vokietija|Vokietijos]] [[Deutche Mark|markės]] žemos infliacijos ir [[Bundesbank]] geros vadybos pavyzdį.
 
8-ojo dešimtmečio Britanijoje valstybės iždas nustatydavo svaro kursą kitų valiutų atžvilgiu ir, be atviroje rinkoje vykstančios valiutų prekybos, tai buvo pagrindinė kurso reguliavimo priemonė. Palūkanų normų nustatymas, priklausomai nuo šalies vidinės paklausos ir infliacijos aplinkybių, buvo tik antraeilė priemonė. Palūkanų norma buvo išlaikoma žema santykinai ilgą laiką, tačiau infliacija augo sparčiai.
 
Problemos prasidėjo kilus nesutarimams tarp Lawson ir [[Margaret Thatcher]] ekonomikos patarėjo [[Alan Walters]], teigusio, jog valiutų kurso mechanizmas esantis „žalias“. Dėl šių kaltinimų Lawson atsistatydino iš kanclerio kėdės ir postą užėmė jo protežė [[John Major]], kuris kartu su [[Douglas Hurd]], to meto užsienio reikalų ministru, 1990 m. spaudė Thatcher priimti sprendimą dėl Britanijos narystės EVKM, turėjusios neleisti svaro kursui svyruoti, kitų Europos valiutų atžvilgiu, daugiau nei 6%. Įstojimo pradžioje svaro kursas markės atžvilgiu buvo 2,95. Tai reiškė, jog kraštutiniu atveju kursui būtų leista nukristi iki DM 2,778. Jei ir ši riba būtų netikėtai viršyta, vyriausybė privalėtų imtis priemonių. Britanijos infliacijai tris kartus viršijant Vokietijos ir palūkanų normai esant 15%, įstojimo į EVKM sąlygos buvo labai nenaudingos.
 
1990 m. pradžioje, po Vokietijos suvienijimo sekė investicijų antplūdis ir dėl to auganti infliacija buvo stabdoma [[Bundesbank]] nustatytomis aukštomis palūkanų normomis. Pastaroji įtempta finansinė situacija buvo jaučiama visose EVKM bloko šalyse. Britanija ir Italija buvo ypač sunkioje padėtyje dėl turimo [[dvigubas deficitas|dvigubo deficito]]. Šių šalių vyriausybės, vardan nacionalinio prestižo klausimų ir tikėjimo mechanizmo doktrina, vedančia link vieningos Europos valiutos, vietinių kursų keisti nenorėjo. Danijos rinkėjams atmetus [[Mastrichto sutartis|Mastrichto sutartį]], tos Europos valiutos, kurių kursas artėjo prie EVKM koridoriaus (angl. ''band'') apatinės ribos, tapo valiutos perpardavinėtojų taikiniu.
Eilutė 15:
Prancūzijoje surengto referendumo dėl [[Mastrichto sutartis|Mastrichto sutarties]] išdavoje, buvo surinktas teigiamas balsas ir, rugsėjo pirmosiomis savaitėmis suplanuota, ataka „griebė“ Italijos lirą ir Britanijos svarą. Valiutos perpardavinėtojai skolinosi liras ir svarus ir keitė į Vokietijos markes, tikėdamiesi sėkmingai grąžinsiantys paskolą nuvertėjusia valiuta ir pasipelnysiantys iš skirtumo.
 
Rugsėjo 16 d. Britanijos vyriausybė, tikėdamasi padidinti svaro perkamumą, paskelbė bazinės palūkanų normos kilimą nuo, ir taip pakankamai aukštų 10%, iki 12%. Nežiūrint to, ir pažado tą pačią dieną pakelti palūkanų normą iki 15%, verslininkai toliau pardavinėjo svarus. Didieji prekiautojai valiuta, tokie, kaip [[Goldman Sachs]], žinojo Britanjos vyriausybės taktiką, o taip pat, jog tarptautinė valiutų rinka galų gale įveiks bandomą paremti svarą. Dėl pastarųjų operacijų didžioji dalis valstybės pinigų perėjo į individualių prekybininkų ir investicinių bankų rankas.
 
Tą patį vakarą,19.00 val. kancleris [[Norman Lamont]], paskelbė, jog Britanija atsisako narystės EVKM ir palūkanų norma liks 12%.
Eilutė 31:
==Taip pat skaitykite==
 
* [[2008 m. pasaulio ekonominė krizė]]
* [[Aukso standartas]]
* [[Bretton Woods sistema]]
* [[Globalizacija]]
* [[Monetarinė hegemonija]]
* [[Pasaulio Bankas]]
* [[Pax Amerikana]]
* [[Tarptautinis valiutos fondas]]
* [[Valiutų rinka]]