Jeronimas Kačinskas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S wiki sintakse 3 |
|||
Eilutė 5:
===Lietuvoje===
Pirmąsias [[muzika|muzikos]] žinias gavo iš tėvo vargonininko Jeronimo Kačinsko ([[1872]]–[[1936]] m.). Tėvas buvo baigęs [[Raseiniai|Raseinių]] dviklasę mokyklą ir [[Juozas Naujalis|Juozo Naujalio]] vargonininkų kursus. Vargonininkavo ir vadovavo chorams Viduklėje, [[Kuršėnai|Kuršėnuose]], [[Micaičiai|Micaičiuose]], [[Papilė]]je ir [[Viekšniai|Viekšniuose]].
Sūnus Jeronimas lankė Kuršėnų pradžios mokyklą, o [[1915]] m. šeimai pasitraukus į [[Rusija|Rusiją]], mokėsi [[Maskva|Maskvos]] priemiestyje Bronicuose, kur baigė rusišką pradžios mokyklą ir pirmąją gimnazijos klasę.
[[1918]] m. šeimai grįžus į Lietuvą, Jeronimas su tėvais gyveno Kuršėnuose, Papilėje ir Viekšniuose. Uoliai mokėsi skambinti [[pianinas|pianinu]], dainavo ir giedojo choruose. Baigęs Viekšnių progimnaziją, [[1923]] m. įstojo į [[Klaipėda|Klaipėdos]] [[Stasys Šimkus|Stasio Šimkaus]] vadovaujamą muzikos mokyklą-konservatoriją, kur skambinti [[fortepionas|fortepijonu]] mokėsi prof. G. Jaschino, prof. A. Schröderio ir C. Nemenoffo klasėse. Dainavo S. Šimkaus vadovaujamame chore, akompanavo būsimiesiems dainininkams.
[[1924]] m. rudenį įstojo į [[Kaunas|Kauno]] Juozo Naujalio vadovaujamą muzikos mokyklą ir fortepijono studijas tęsė pas L. Dauguvietytę-Malko, o pas [[Jonas Bendorius|Joną Bendorių]] mokėsi harmonijos. [[1925]] m. rudenį vėl grįžo į Klaipėdą, kur konservatorijoje pas V. Kolenaty-Kamilovą ir L. Novaką mokėsi griežti [[altas|altu]], pas I. Prielgauską skambinti fortepijonu, o pas S. Šimkų ir [[Juozas Žilevičius|Juozą Žilevičių]] – muzikos teorijos ir kompozicijos.
Netrukus pradėjo griežti S. Šimkaus vadovaujamame konservatorijos simfoniniame orkestre ir įvairiuose kameriniuose ansambliuose, vadovavo konservatorijos vyrų chorui (36 dalyviai), dalyvavo Giedotojų draugijos kultūriniuose renginiuose, dainavo [[Mikas Petrauskas|Miko Petrausko]] [[operetė]]je „Consilium facultatis“, kartu su [[Antanas Vaičiūnas|Antanu Vaičiūnu]] statė S. Šimkaus baladę „Nugrimzdęs dvaras“, koncertavo daugelyje [[Žemaitija|Žemaitijos]] miestelių. Su [[Vytautas Marijošius|Vytautu Marijošium]], [[Juozas Strolia|Juozu Strolia]] ir [[Motiejus Budriūnas|Motiejumi Budriūnu]] [[1927]] m. konservatorijoje įkūrė „Vaivorykštės“ būrelį.
[[1929]] m. rudenį J. Kačinskas įstojo į [[Praha|Prahos]] konservatoriją, kur pas prof. J. Křičką studijavo kompoziciją (privačiai kompozicijos dar mokėsi pas prof. O. Šiną), gilino fortepijono, operinio ir simfoninio dirigavimo žinias (prof. P. Dedečeko ir M. Doležilio klasės).
[[1930]]–[[1931]] m. pas prof. A. Habą studijavo ketvirtatonės muzikos sistemą ir atematinę kompoziciją. Baigęs studijas, 1931 m. grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Kaune, [[Valstybės teatras|Valstybės teatre]] ir [[Kauno muzikos mokykla|muzikos mokykloje]]. 1931 m. [[lapkričio 3]] d. Valstybės teatre debiutavo kaip simfoninio orkestro dirigentas. Prisidėjo prie „Muzikos barų“ leidybos, [[1932]] m. kartu su [[Vincas Bacevičius|Vincu Bacevičium]] ir M. Budriūnu įkūrė Muzikos progresistų draugiją, rašė straipsnius, „Muzikos barų“ priede išleido savo dainų ir giesmių, dirigavo Lietuvos jaunimo sąjungos simfoniniam orkestrui.
1932 m. rudenį Klaipėdos muzikos mokykloje-konservatorijoje pradėjo dėstyti privalomą fortepijoną ir kamerinį ansamblį, [[1933]] m. įkūrė ketvirtatonės muzikos teorijos ir choro dirigavimo klases, suorganizavo styginių kvartetą (pats griežė altu), rengė koncertus. Atgaivino simfoninį orkestrą, kurio pagrindą sudarė konservatorijos dėstytojai ir moksleiviai – 45 muzikantai. Per [[1933]]–[[1934]] m. sezoną orkestras surengė šešis simfoninės muzikos koncertus. Buvo kviečiamas diriguoti orkestrui ir Kaune.
Vadovavo ir chorams: Klaipėdos darbininkų chorui, čekoslovakų chorui, talkino [[Stepas Sodeika|Stepo Sodeikos]] vadovaujamam „Vaidilutės“ chorui ir kt. 1933 m. 2-ajai Klaipėdos krašto dainų šventei parengė Giedotojų draugijos vyrų chorą. 1934 m. rudenį simfoninį orkestrą ėmus globoti „Aukuro“ draugijai, J. Kačinsko iniciatyva 1934 m. [[gruodžio 8]] d. miesto teatre įvyko [[Džiuzepė Verdis|Džiuzepės Verdžio]] operos „Traviata“ premjera, o [[1935]] m. [[gegužės 24]] d. [[Šarlis Guno|Šarlio Guno]] operos „Faustas“ premjera. Orkestrui talkino „Vaidilutės“ choras ir solistai. Operų spektakliai parodyti [[Šiauliai|Šiauliuose]], Tauragė]]je ir [[Šilutė]]je. Iš viso surengta 30 „Traviatos“ ir 15 „Fausto“ spektaklių. [[1936]] surengti paskutiniai penki simfoninės muzikos koncertai.
[[1936]] m. J. Kačinskas buvo pakviestas dirbti Valstybės teatro dirigentu-akompaniatorium, bet [[1937]] m. pradžioje šio darbo atsisakė ir vėl sugrįžo į Klaipėdą. Muzikos mokyklos direktorius [[Juozas Karosas]] jį paskyrė privalomo fortepijono dėstytoju ir vicedirektorium. J. Kačinskas akompanavo solistams, griežė įvairiuose instrumentiniuose ansambliuose ir koncertavo [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašte]]. Daug prisidėjo prie šio krašto chorų sąskrydžių ir dainų švenčių organizavimo, [[1938]] m. dainų šventei Klaipėdoje parengė 30 dalyvių lietuvių darbininkų vyrų chorą. Šventės išvakarėse koncertavo J. Kačinsko diriguojamas [[Kauno radiofonas|Kauno radiofono]] simfoninis orkestras.
Dirigentas rašė spaudoje apie Klaipėdos muzikinį gyvenimą.
J. Kačinsko pastangomis [[1936]] m. Lietuva tapo Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (SIMC) nare. 1937 m. kartu su V. Bacevičium J. Kačinskas pirmą kartą dalyvavo tarptautiniame muzikos festivalyje [[Paryžius|Paryžiuje]], 1938 m. su kitais muzikais [[Londonas|Londone]] (buvo atliktas J. Kačinsko „Nonetas“), o [[1939]] m. – [[Varšuva|Varšuvoje]] ir [[Krokuva|Krokuvoje]].
1938 m. rudenį J. Kačinskas persikėlė į Kauną ir iki [[1940]] m. buvo Radiofono simfoninio orkestro dirigentas. Daugiausia propagavo užsienio klasikų ir lietuvių kompozitorių kūrinius, rengė viešus koncertus. 1940 m. dalis Kauno radiofono darbuotojų buvo perkelta į [[Vilnius|Vilnių]], J. Kačinskas tapo vadovu, dirigavo [[Ryga|Rygos]] ir [[Talinas|Talino]] simfoniniams orkestrams. Kartu dėstė ir Vilniaus muzikos mokykloje – privalomą fortepijoną, kamerinį ansamblį, simfoninį dirigavimą, vadovavo orkestrui ir chorui. Jo mokiniai buvo žinomi muzikai J. Navakauskas, [[Bronius Budriūnas]], V. Žilius, A. Učiukas, [[Alfonsas Mikulskis]], [[Jonas Švedas]], [[Algis Šimkus]], A. Kalinauskas, [[Povilas Bekeris]], [[Eduardas Pilypaitis]], [[Valteris Kristupas Banaitis|Valteris Banaitis]] ir kt. J. Kačinskas buvo pakviestas pirmininkauti Meno tarybai, buvo atkurtos Lietuvos muzikų draugijos pirmininko pavaduotojas.
[[1942]]–[[1944]] m. dirigavo Vilniaus operai: Džiuzepės Verdi „Traviata“, Šarlio Guno „Faustą“, [[Džakomas Pučinis|Džakomo Pučinio]] „Madam Butterflay“, [[Džoakinas Rosinis|Džoakino Rosinio]] „Sevilijos kirpėją“. Iš viso dirigavo apie 250 operų spektaklių. [[Lietuva|Lietuvoje]] – daugiau kaip 600 simfoninės ir vokalinės muzikos koncertų.
Eilutė 36:
1944 m. rudenį J. Kačinskas pasitraukė į [[Vakarai|Vakarus]]. Iš pradžių apsistojo [[Čekoslovakija|Čekoslovakijoje]] ([[Lednica|Lednicoje]]), o [[1945]] m. persikėlė į [[Vokietija|Vokietiją]] – Landshuto lietuvių pabėgėlių stovyklą, paskui – į [[Augsburgas|Augsburgo]] priemiestį Hochfeldą. Aktyviai įsijungė į kultūrinį gyvenimą: akompanavo solistams, vargonininkavo bažnyčioje per lietuvių pamaldas, Augsburge vadovavo 60 dalyvių mišriajam chorui ir simfoniniam orkestrui, rengė koncertus. [[1946]]–[[1947]] m. jo suburtas choras organizavo jungtinius Baltijos tautų koncertus. 1947 m. [[sausio 25]] d. Augsburgo Ludwingsbane prestižinėje salėje surengė didelį choro ir simfoninės muzikos koncertą. Chorui iširus, su nedidele moterų vokaline grupe giedojo Hochfeldo Šv. Antano bažnyčioje, kur ir vargonininkavo. Sukūrė poemą „Giesmė į šviesą“, ją [[1948]] m. atliko su Augsburgo simfoniniu orkestru, parašė dvi giesmes: „Didis, Galingas“ ir „Rex Christe“.
[[1949]] m. pavasarį J. Kačinskas atvyko į JAV ir apsigyveno Bostone. Tuoj įsijungė į aktyvią muzikinę veiklą. Su pertrauka iki [[1995]] m. vargonininkavo ir vadovavo chorui Šv. Petro lietuvių parapijoje. Mišrųjį chorą buvo padidinęs iki 75 dalyvių, bet vėliau jis vėl sumažėjo iki 40 narių. Pirmą kartą atliko J. Žilevičiaus Šv. Juozapo garbei sukurtas mišias, parengė Šarlio Guno Šv. Cecilijos mišias, A. Dvofäko „Stabat Mater“, J. Kačinsko „Missa in Honorem Immaculati Cordis Beatae Mariae Virginis“ ir kt.
Uoliai propagavo lietuvių kompozitorių dainas: Juozo Žilevičiaus „Anoj pusėj ežero“, [[Česlovas Sasnauskas|Česlovo Sasnausko]] „Užmigo žemė“, Stasio Šimkaus, [[Juozas Gruodis|Juozo Gruodžio]], Valterio Banaičio, Broniaus Budriūno, [[Stasys Gailevičius|Stasio Gailevičiaus]] bei kitų autorių kūrinius. Choras giedojo bažnyčiose ir nemažai koncertavo daugelyje JAV miestų: Brocktone, Worcesteryje, Lawrence, Hartforde, New Britain, Bostone ir kitur. Dalyvavo įvairiuose tautiniuose renginiuose ir [[televizija|televizijos]] laidose, [[1964]] m. – Pasaulinės parodos [[Niujorkas|Niujorke]] Lietuvių dienoje, [[1961]] m. – 2-ojoje, [[1966]] m. – 3-ojoje ir [[1971]] m. – 4-ojoje JAV ir [[Kanada|Kanados]] lietuvių dainų šventėse [[Čikaga|Čikagoje]].
Eilutė 43:
[[1960]]–[[1969]] m. buvo Melrose simfoninio orkestro dirigentas. [[1967]]–[[1986]] m. Bostono Berklio muzikos kolegijoje kompozicijos ir dirigavimo dėstytojas, simfoninio orkestro ir choro vadovas, nuo [[1985]] m. profesorius emeritas.
J. Kačinsko rūpesčiu lietuvių kompozitorių muziką populiarino garsūs JAV simfoniniai orkestrai. [[1962]] m. jis dalyvavo Kultūros kongrese Čikagoje, [[1963]] m. religinės muzikos festivalyje Bostone, buvo 1964 m. Pasaulinės parodos Lietuvių dienos Niujorke, 1961 ir 1966 m. – JAV ir Kanados lietuvių dainų švenčių dirigentas Čikagoje. 1967 m. [[gruodžio 10]] d. kompozitoriaus 60-mečio proga surengtas jo pirmas autorinis koncertas, [[1987]] m. [[balandžio 15]] d. Berklio muzikos kolegijoje surengtas autorinis koncertas 80-mečio proga. Įvyko ir daugiau kompozitoriaus autorinių koncertų.
Nuo 1987 m. J. Kačinsko muzika vis dažniau pradėjo skambėti ir [[Lietuva|Lietuvoje]]. [[1982]] m. kompozitorius apdovanotas JAV LB Kultūros tarybos premija, nuo [[1989]] m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės narys. [[1991]] ir [[1992]] m. lankėsi Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Viduklėje), 1991 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline premija (įteikta 1992 m. [[vasario 17]] d. Vilniaus rotušėje). 1991 m. suteiktas Klaipėdos miesto Garbės piliečio vardas ir chorinės bendrijos „Aukuras“ garbės nario vardas, [[Klaipėdos universitetas|Klaipėdos universiteto]] Menų fakulteto garbės profesoriaus vardas, 2-oji vaikų muzikos mokykla pavadinta Jeronimo Kačinsko vardu.
| |||