Didžioji Prūsijos kolonizacija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Vakarų [[baltai|baltų]] žemės, kuriose gyveno [[nadruviai]], [[sembai]], [[skalviai]] ir kitos prūsų gentys bandytos užkariauti dar [[IX a.]], kai [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] pakrantėje stengėsi įsitvirtinti [[normanai]], [[danai]], [[vikingai]]. [[Jotvingiai]] tuo pačiu metu pradėjo kentėti nuo [[lenkai|lenkų]] antpuolių, kurių užimtose baltų genčių žemėse vėliau susikūrė lenkų istorinė sritis [[Mozūrija]]. Vėliau lenkai pasiekė ir [[Kulmas|Kulmo]] žemes, dėl to ilgainiui dalis pietinių prūsų sulenkėjo.

Dar didesnė kolonizacija prasidėjo per [[XII a.]] viduryje prasidėjusius [[kryžiaus karai|kryžiaus karus]], po jų į užkariautus kraštus kėlėsi kolonistai, kūrėsi vokiečių valstybės. XIII a. [[VO|Vokiečių ordino]] nukariautose prūsų ir vakarų lietuvių žemėse buvo sukurtos Vokiečių ordino, o žemėse, kuriose gyveno lyviai, estai, kuršiai, latgaliai, žiemgaliai – [[LO|Kalavijuočių ordino]], vėliau Livonijos konfederacijos valstybės. Prūsijos pietinėje dalyje, įsikūrė vokiečių kolonistų amatininkų, pirklių, valstiečių. Į Nadruvą, Skalvą, pietinių kuršių žemes iki XVIII a. jie nesikėlė dėl dažnų [[Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė]]s įsiveržimų. [[LDK|Lietuvos Didžioji kunigaikštystė]], išlaikiusi [[Žemaitiją]] ir valdydama [[Palanga|Palangos]] valsčių, perkirto vokiečių valdas prie Baltijos jūros, dėl to nei vokiečių, nei danų ar švedų valstiečių nebuvo ir Livonijoje, todėl latviai ir estai mažiau asimiliavosi negu Mažosios Lietuvos lietuvininkai ir Prūsijos lenkai.