Danutė Dirginčiūtė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 3
Eilutė 1:
'''Danutė Dirginčiūtė (Tamulienė)''' (g. [[1942]] m. [[balandžio 10]] d.) – [[Kauno muzikinis teatras|Kauno valstybinio muzikinio teatro]] solistė ([[mecosopranas]]), viena žymiausių dainininkių Lietuvos [[Operetė|operetės]] istorijoje, ilgametė Kauno muzikinio teatro Primadona.
== Biografija ==
D. Dirginčiūtė gimė [[1942]] m. [[balandžio 10]] d. Buitkiškių km. ([[Jurbarko rajonas|Jurbarko raj]].).
 
Būsimosios operetės primadonos karjera prasidėjo gana atsitiktinai ir netikėtai. [[1959]] m. baigusi [[Eržvilkas|Eržvilko]] vidurinę mokyklą, D. Dirginčiūtė planavo stoti į medicinos mokyklą, tačiau įstojo į [[Kaunas|Kauno]] ekonomikos technikumą, kurį [[1961]] m. baigusi, pradėjo dirbti [[Skaudvilė]]s statistikos inspekcijoje. Tačiau ten jos darbas tęsėsi neilgai. [[1963]] m. ją pastebėjo saviveiklinio ansamblio vadovas, kurio paskatinta D. Dirginčiūtė tais pačiais metais įstojo į Kauno [[Juozas Gruodis|J. Gruodžio]] aukštesniąją muzikos mokyklą (dabartinę [[J.Gruodžio konservatorija|J.Gruodžio konservatoriją]]), kur mokėsi solinio dainavimo A. Barniškio klasėje. Čia ją pastebėjo garsus to meto dainininkas G.Šmitas, ir jo iniciatyva [[1966]] m., dar tebūdama trečio kurso studentė, Danutė Dirginčiūtė pradėjo dirbti Kauno muzikiniame teatre. Jos debiutinis vaidmuo buvo Flora Bervua [[Giuseppe Verdi|G. Verdi]] operoje „[[Traviata]]“, vėliau, [[1967]] m., sekė Žmonos vaidmuo B.Gorbulskio operetėje “Trys vakarai”.
 
[[1968]] m. D. Dirginčiūtė baigė Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą ir tais pačiais metais sukūrė pagrindinį Grafienės Cedlau vaidmenį premjeriniame J. Strausso operetės „Vienos kraujas“ spektaklyje. Šis vaidmuo buvo D. Dirginčiūtės triumfo valanda – Lietuvos muzikiniame gyvenime suspindėjo jauna žvaigždė, ir visiems buvo aišku, jog tai naujoji operetės primadona.
„Vienos kraujas“ tapo spektakliu „rekordininku“, nes iki šiol yra rodomas be pertraukos jau beveik 40 metų – tai precedento pasaulyje neturintis reiškinys, nes joks spektaklis jokioje pasaulio scenoje nebuvo taip ilgai rodomas be pertraukos. Tam, savaime aišku, didelės įtakos turėjo nepaprastai išraiškingai tiek vokaliniu, tiek vaidybos atžvilgiu kuriamas D. Dirginčiūtės Grafienės Cedlau vaidmuo.
 
Taip prasidėjo ilga D. Dirginčiūtės epocha Kauno muzikinio teatro ir Lietuvos operetės istorijoje – ji kūrė pagrindinius vaidmenis visose teatro statomose operetėse, [[Miuziklas|miuzikluose]] bei kai kuriose [[Opera|operose]].
 
[[1973]] m. vyko Lietuvos kūrybinio jaunimo apžiūros konkursas ir 31-erių metų D. Dirginčiūtė tapo jo laureate už itin gerai sukurtą Odetės vaidmenį E. Kalmano operetėje „Bajaderė“. Po ketverių metų, [[1977]] m., jai suteiktas prestižinis [[LTSR]] nusipelniusios artistės vardas, o [[1984]] m. D. Dirginčiūtė apdovanota Lietuvos Teatro Sąjungos garbės raštu už geriausią sezono vaidmenį – Grafaitę Maricą E. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“. Šis spektaklis buvo nufilmuotas, rodomas per teleziviją bei susilaukė didelio pasisekimo ir pripažinimo.
 
Vėliau D. Dirginčiūtė buvo apdovanota daugybe garbės raštų ir premijų. [[1997]] m. ji tapo prestižinio „[[Kristoforas|Kristoforo]]“ prizo laureate operetės nominacijoje už Viktorijos vaidmenį P. Abrahamo operetėje „Viktorija“. Reikia paminėti, kad iki 1997 metų Kristoforo apdovanojimuose tokios nominacijos nebuvo, tačiau, norint įvertinti ir įamžinti ypatingai gerai, nepriekaištingai D. Dirginčiūtės sukurtą Viktorijos vaidmenį, buvo įsteigta operetės nominacija, ji tebėra ir iki šiol.
 
Jos „auksinis duetas“ su scenos partneriu [[Mykolas Rekys|Mykolu Rekiu]] susilaukė palankiausių įvertinimų tiek iš profesionalių muzikos kritikų, tiek iš operetės gerbėjų.
 
Žlugus [[Tarybų Sąjunga]]i, lietuvių operetės primadona pasirodė užsienio scenose, kur buvo itin šiltai sutikta ir palankiai įvertinta.
 
Danutė Dirginčiūtė – viena iš nedaugelio dainininkių, atitinkančių visus operetės solistei keliamus reikalavimus – gražų, stiprų, puikiai valdomą balsą, išraiškingą prozą, ekspresyvią ir natūralią vaidybą, plastišką šokį. Jos vidinio grožio, nuostabių asmeninių savybių ir grakščios išvaizdos bei puikaus balso derinys suteikė kuriamiems vaidmenims nepaprasto žavesio ir šilumos.
 
[[2007]] m. D. Dirginčiūtei įteiktas „[[Auksinis scenos kryžius]]“ už antraplanį Kunigaikštienės Kudenštain vaidmenį E. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“. Šis apdovanojimas parodė, kad D. Dirginčiūtė yra itin plataus diapazono artistė, galinti atsiskleisti tiek pagrindiniuose, tiek ir charakteriniuose vaidmenyse.
Eilutė 78:
==Vaidmenys miuzikluose==
 
* Bjanka – C. Porterio “Bučiuok mane, Keit” (1968);
* Gvendolina – G. Natschinskio “Mano draugas Bemberis” (1969);
* Sveta – A. Doluchaniano “Grožio konkursas” (1969);
* Miranda – B. Gorbulskio “Don Žuanas arba meilė geometrijai” (1969);
* Irena – D. Hermano “Hello Dolly” (1971);
Eilutė 91:
* Kirpėja – B. Gorbulskio “Adomas nenori būti Adomu” (1981);
* Olia – A. Kolkerio “Romanas vasarvietėj” (1981);
* Ji – R. Rasselo “Vėžlio diena” (1983);
* Eliza – F. Loewe “Mano puikioji ledi” (1986);
* Ema – G. Cabadzės “Mano pamišėlis brolis” (1987);
Eilutė 99:
 
* J. Štrauso operetė „Vienos kraujas“, nufilmuota 1982 m. Dirigentas S. Domarkas;
* E. Kalmano operetė „Grafaitė Marica“, nufilmuota 1988 m. Dirigentas S. Domarkas, režisierius V. Staknys.
 
Įrašus galima įsigyti LRT (Lietuvos radijas ir televizija).