Cechų sistema: Skirtumas tarp puslapio versijų

Miestuose įsikūrę amatininkai pradėjo reglamentuoti ir kontroliuoti savo veiklą. Užsiimti ūkine veikla amatininkas galėdavo tik tuo atveju, jei jis priklausydavo cechui, vienijančiam šia veikla užsiimančius asmenis. Į cechą įstojęs asmuo turėjo dalintis savo patirtimi. Norėdamas būti cecho nariu amatininkas turėdavo ne tik sumokėti mokestį cechui, bet ir vykdyti įvairias kitas sąlygas, pavyzdžiui, kelerius metus keliauti po apylinkes ir mokytis amatų, pagaminti brangų gaminį, liudijantį jo meistriškumą. Žinoma, cechų nariai nelabai norėjo įsileisti į savo tarpą naujų konkurentų ir kartais labai užkeldavo reikalavimus.

Ribodami konkurenciją tarp narių cechai varžydavo amatininkų veiklą, nustatydami maksimalų darbininkų skaičių, darbo laiką. Cecho paskirti atstovai tikrindavo, ar laikomasi nustatytų taisyklių, neretas atvejis buvo, kad cechai išlaikydavo būrį, kuris turėjo vaikyti iš kitų miestų ar kaimų atvykusius prekiautojus, kartais net su pigesnėmis ir geresnės kokybės prekėmis.

Nors iš pradžių cechų sistema palaikė kokybę ir skatino amatininkus tobulėti, vystantis technikai ji tapo progreso stabdžiu. Dirbtinis veiklos suvaržymas trukdė mechanizuoti gamybą, savo rinkos saugojimas stabdė prekybą. Pirmosios didesnės mechanizuotos įmonės kūrėsi nuošaliau kaimuose. Panaikinus [[baudžiava|baudžiavą]] tuo pačiu laiku buvo naikinama ir cechų sistema.