Apybraiža: Skirtumas tarp puslapio versijų

Apybraižos žanras pradėjo formuotis XVII a. [[Prancūzija|Prancūzijoje]], kur jos pradininku laikomas Ž. De La Briujeris (''J. de La Bruyere''). XVIII a. apybraiža ėmė plisti ir Anglijoje – ten jos pradininkai buvo D. Adisonas (''D. Addison'') ir R. Stylas (''R. Steele''). Rusijoje šis [[žurnalistikos žanras]], kurio tradicijos turėjo didelės įtakos lietuvių apybraižai, susiformavo XIX a., veikiamas prancūzų natūralistinių (fiziologinės krypties) apybraižų. Tais laikais apybraiža buvo daugiau beletristinis žanras, kuriame buvo kuriami apibendrinti įvairių socialinių sluoksnių atstoų portretai, vaizduojami papročiai, buitis, tačiau nesiremiama būtinai tikrais ir tiksliais faktais. Lietuvių apybraiža (lietuvių kalba) formavosi Mažojoje Lietuvoje ėjusiuose lietuviškuose žurnaluose “Aušra”, “Varpas” bei kituose, taip pat JAV lietuvių spaudoje, plėtojosi veikiama reportažo, ilgai buvo vadinama škicu, etiudu, eskizu, rašytojo pastabomis 9apybraižos terminas buvo pradėtas plačiau vartoti tik 1940 m.). Lietuvių apybraižos pradininkais laikomi rašytojai Žemaitė, V. Pietris, J. Biliūnas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje apybraižas rašė ir J. Adomaitis-Šernas, J.Basanavičius., P. Leonas, J. Šliūpas, P. Višinskis, J. Pranaitytė, J. Tumas-Vaižgantas, Vienuolis, J. Savickis, K. Puida ir kiti to meto rašytojai ir spaudos darbuotojai.

Apybraiža savo dydžiu ir meniškumu artima apsakymui, literatūros žanro kūriniui. Bet tarp jų yra esminių skirtumų. Apybraiža paprastai aprašo realiai egzistuojančius žmones, kuriuose atsispindi tipiški visuomenės gyvenimo bruožai. Šis rašinys visada grindžiamas faktais, jame apie konkrečius įvykius pasakojama dažniausiai dokumentiškai tiksliai. Priskyręs konkrečiam žmogui nebūdingas savybes, aprašęs įvykius, kurių iš tikrųjų nebuvo (kad tik gražesnis ir įdomesnis būtų rašinys), žurnalistas tik iškraipys tikrovę, padarys klaidą.

Apsakymui būdinga sklandi [[kūrinio kompozicija]]. Jei apybraižos turinį irgi sudaro įvykiai, kurie turi pradžią, plėtrą, kulminaciją (aukščiausią vyksmo laipsnį) bei atomazgą, tai jos [[siužetas]] taip pat gali būti įvykinis – kaip ir apsakymo. Tačiau labai retai apybraižą pavyksta sukurti remiantis kokiu nors gyvenimo įvykiu: jis būna arba dar nesibaigęs, arba nepasiekęs aukščiausio taško, arba neįmanoma pavaizduoti veikiančių asmenų charakterių, arba tiesiog nėra prasmės rašyti apybraižą kaip įvykinį kūrinį. Bet tai nereiškia, kad apybraižos autoriui nereikia rūpintis rašinio kompozicija. Dažniausiai ji grindžiama ne įvykių, o mąstymo [[logika]]. Tam paprastai pasitelkiamas asociacijų metodas. Aprašydamas kokį nors įvykį ar reiškinį, žurnalistas jį palygina su kitu, vykusiu visai kitu laiku, kitoje vietoje. Toks sugretinimas padeda geriau išdėstyti temą, aiškiau išreikšti idėją, atskleisti charakterių ypatybes, išplėsti kūrinio faktinį pagrindą, sustiprinti argumentus, patraukti skaitytojo dėmesį.

Apybraižos autoriaus meistriškumas pasireiškia pirmiausia atrenkant visuomenei reikšmingus įvykius bei reiškinius, juos lyginant ir vertinant, objektyviai atspindint tikrovę, parodant būdingas ir tipiškas žmogaus savybes. Rašinio autorius tiesiogiai kreipiasi ir į skaitytojs, pasinaudodamas ir meninių raiškos priemonių emociniu poveikiu, ir asmeninių apmąstymų loginiu įtaigumu. Sumanus publicistinių priemonių derinimas su meninėmis raiškos priemonėmis įgalina aiškiau atskleisti apybraižos idėją, išryškinti jos keliamas problemas.

[[Laikraštis|Laikraščiuose]] ir [[Žurnalas|žurnaluose]] spausdinamos apybraižos ir savo turiniu, ir tematika, ir kompozicija būna labai įvairios. Dažniausiai jos yra skirstomos į prioritetines, įvykines bei kelionių apybraižas.

Portretinės apybraižos centre – konkretus žmogus su savo vidiniu pasauliu, savitu charakteriu. Jis atskleidžiamas, gyvai, vaizdingai pasakojant apie visuomeniškai prasmingą to žmogaus veiklą ir darbą, konkrečius poelgius, jo gyvenime pasitaikiusias įtemptas, konfliktines situacijas, pateikiant svarbių biografijos epizodų, išorinio portreto detalių, įdomių ir prasmingų minčių.

* [[Vytautas Urbonas]], „Žurnalistikos teorija“, Klaipėda 2002 m., 128 psl.