Antanas Vytartas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Tėvai – bajorai, namuose kalbėjo tik lenkiškai.

Mokėsi [[Kauno gimnazija|Kauno gimnazijoje]], [[Kauno kunigų seminarija|Kauno kunigų seminarijoje]].

Lietuviškai išmoko seminarijoje. Pradėjo versti iš lenkų kalbos religinio turinio raštus. Bendramoksliai juos padėdavo redaguoti ir išleisti.

[[1886]] m. gruodžio mėnesį suteikti kunigo įšventinimai, paskirtas [[Mosėdis|Mosėdžio]] vikaru, [[1889]] m. perkeltas į [[Baisogala|Baisogalą]], [[1891]] m. – į [[Klovainiai|Klovainius]], [[1894]] m. – į [[Joniškis|Joniškį]], [[1895]] m. – į [[Kupiškis|Kupiškį]]. Buvo įtariamas ryšiais su knygnešiais, todėl ilgai vienoje vietoje nelaikydavo.

[[1899]] m. paskirtas [[Žemaičių Naumiestis|Žemaičių Naumiesčio]] klebonu.

Atvykęs į naują parapiją į knygnešystę įtraukdavo vyrus ir moteris, nevengdamas jų prisaikdinti kovai už katalikybę. Būdinga tai, kad jo suburti knygnešiai net areštuoti nieko neišduodavo, mokėdavo baudas, keliaudavo į tremtį kaip kankiniai už tikėjimo laisvę, tikėdami, kad jų darbas yra šventas.

Lietuviškos spaudos atsiųsdavo kunigas [[Martynas Sederevičius]] iš [[Sudargas|Sudargo]], kunigas [[Marcijonas Povilas Jurgaitis]] iš [[Palanga|Palangos]], [[Juozas Ložinskis]], [[Dominykas Miklius]], [[Juozas Sakalauskas]], [[Stanislovas Neteckis]], [[Kazys Ceplinskis]] ir kiti. Platino ne tik maldaknyges, bet ir katalikiškas knygas, laikraščius. Įduodavo pažįstamiems jaunuoliams, kurie nuveždavo į [[Sankt Peterburgas|Peterburgą]] [[Juozas Zauka|Juozui Zaukai]]. Artimai bendradarbiavo su [[Serafinas Laurynas Kušeliauskas|Serafinu Laurynu Kušeliausku]], priklausė [[Martynas Sederevičius|Martyno Sederevičiaus]] slaptai knygnešių organizacijai. Kalėjimo ir tremties išvengė, nors daug kartų krėstas, tardytas, ne kartą mokėjo baudas.

Buvo vienas iš geresnių [[Žemaitijos vyskupija|Žemaitijos vyskupijos]] pamokslininkų. Per atlaidus [[Joniškis|Joniškyje]] pasakytame pamoksle knygnešius prilygino pirmųjų amžių krikščionybės kankiniams. Už tai sumokėjo baudą ne tik jis pats, bet ir Joniškio klebonas, kad pamokslo necenzūravo. Baudė ir kai sumažėdavo mokinių skaičius vietos pradinėse mokyklose, ir už važinėjimus be atskiro leidimo į kitas parapijas.

Visą laiką pats rašė, vertė iš kitų kalbų, leido katalikiškas knygeles ir maldaknyges. [[1887]]–[[1890]] m. – [[Šviesa (laikraštis)|„Šviesos“]] laikraščio faktiškas redaktorius. Publikacijas pasirašydavo slapyvardžiais arba visai nepasirašydavo. Daug pinigų skirdavo savo knygų spausdinimui.