Antanas Tatarė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S wiki sintakse 2 |
S wiki sintakse 3 |
||
Eilutė 7:
Iš Ilguvos Antanas Tatarė buvo perkeltas į [[Lukšiai|Lukšius]]. Būdamas Lukšių parapijos vikaras ([[1839]]–[[1855]] m.), pasinėrė į pedagoginę, šviečiamąją veiklą. Lukšiuose įsteigė pradedamąją mokyklą, kurioje vienas kelerius metus mokė vaikus. Vėliau A. Tatarė prikalbino Zyplių dvarininką J. Bartkauską, kad šis pastatytų mokyklą. Tas sutiko ir gražioje vietoje, ant kalnelio, mokyklai pastatė mūrinius namus, ten įkurdino mokytoją. Antanas Tatarė į mokyklą rinko gabesnius vaikus, o baigusiuosius skatino siekti aukštesniojo mokslo. Pastebėjęs savo mokinio [[Martynas Sederevičius|Martyno Sederevičiaus]] gabumus, patarė tėvams leisti jį į aukštesnę mokyklą, rėmė tolesnį jo mokymąsi. M. Sederevičius pasekė savo mokytojo pėdomis ir tapo kunigu.
Nuo [[1855]] m. Antanas Tatarė - [[Sintautai|Sintautų]] klebonas. Apkaltintas [[1863]] metų sukilimo rėmimu, buvo ištremtas į Penzos guberniją. [[1871]] m. grįžo iš tremties, apsigyveno Lomžoje.
== Kūryba ==
[[Lukšiai|Lukšiuose]] praleisti 15 metų buvo patys kūrybiškiausi. Čia Antanas Tatarė parašė geriausias savo knygas - "Pamokslai išminties ir teisybės" (1851 m.), "Pamokslai gražių žmonių" (1849 m.), "Šventa ir pagirta roda" (1849 m.), "Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos" (1848 m.) ir "Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę" (1849 m.).
A. Tatarė sukūrė prozinių pasakėčių, [[apsakymas|apsakymų]] ir [[apysaka|apysakų]]. Pats išleido jų knygą „Pamokslai išminties ir teisybės“ ([[1851]] m.), rankraščiais paliko apysakų bei pasakojimų rinkinį „Pamokslai gražių žmonių“ (išleista [[1900]] m.) ir „Šventa ir pagirta roda“ (dalis paskelbta [[1987]] m.), sueiliavo lenkiškos poezijos (rankraštis), rengė religinę literatūrą.
Iš [[lenkų kalba|lenkų k.]] išvertė katechetinę knygą „Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos“ ([[1848]] m.), parašė dekalogo temos pamokslų rinkinį „Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę“ ([[1849]] m.). Prozos kūriniai šviečiamojo didaktinio pobūdžio. Jų siužetai dažniausiai skolinti, ypač iš lenkų pasakėtininkų ir didaktų. Juose mokoma sąžiningumo, darbštumo, dievobaimingumo, blaivystės, ugdoma pagarba mokslui. Kūrinių moralai išreiškiami schemiškai – sektinais ar smerktinais gyvenimo ir žmonių paveikslais, bet jaučiama pasakotojo asmenybė – jausminga ir dėmesinga skaitytojui, kalbanti gyva, nors svetimybių kiek primaišyta [[aukštaičiai|aukštaičių]] vakariečių šneka.
| |||