18:20, 26 lapkričio 2008 versija taisyti Idioma-bot (aptarimas \| indėlis) Botai 56 523 keitimai S Nuorodų į nukrepiamąjį straipsnį keitimas: Antakalnis - Pakeistos nuorodos į Antakalnis (Vilnius) ← Prieš tai darytas keitimas		14:32, 13 liepos 2009 versija taisyti anuliuoti VP-bot (aptarimas \| indėlis) Botai 427 096 keitimai S wiki sintakse 2 Kitas pakeitimas →
Eilutė 4: == „Vilniaus žinios“ – 1 == Svarbiausias [[XIX amžius\|XIX amžiaus]] laikraštis, leistas Vilniuje nuo [[1834]] m. lenkų ir rusų kalbomis, [[1864]] – [[1915]] m. – tik rusų kalba. [[1834 ]]– [[1841]] m. vadinosi „''Lietuvos žinios''“ (rusiškai – „''Литовский вестник“,'' lenkiškai – „''Kuryer Litewski''“). Nuo 1841 m.- lenkiškoji laida pavadinta „[[Kurier Wileński]]“, o rusiškoji – „''Виленский вестник'' „ („'''Vilniaus žinios'''“). Po [[1863]] m. sukilimo lenkiškoji laikraščio laida buvo uždaryta ir leidinys ėjo tik rusų kalba, reikšdamas rusų valdžios nuostatas. „''Виленский вестник''" griežtai pasisakydavo prieš [[Lietuviai\|lietuvių]] tautinį judėjimą ir atvirai rėmė lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Jį skaitė tik valdininkai, jo tiražas tesiekė 1000 egzempliorių. Panaikinus spaudos draudimą [[1910]]-–[[1911]] m. Vilniuje vėl buvo leidžiamas dienraštis „''Kurjer Wileński''“. Po [[Pirmasis pasaulinis karas\|I pasaulinio karo]] nuo [[1924]] m. lenkų užimtame Vilniuje tokiu pat pavadinimu ėjo dienraštis, kuris drauge su daugeliu kitų leidinių buvo uždarytas [[1940]] m., rusams okupavus Lietuvą. == „Vilniaus žinios“ – 2 == Eilutė 30: Redakcija ir administracija iš pradžių įsikūrė [[Antakalnis (Vilnius)\|Antakalnio]] g. 6 (dabar [[Tadas Vrublevskis\|T. Vrublevskio]] g. 6), vėliau persikėlė į P. Vileišio namus. Rūsyje P. Vileišis įkurdino laikraščio spaustuvę, pirmame aukšte – redakciją ir administraciją, o viršutinis aukštas buvo skirtas nuomininkams. Pirmasis dienraščio numeris išėjo 6000 egz. tiražu ir buvo palankiai sutiktas skaitytojų. [[1905 ]] m. pirmąjį pusmetį „Vilniaus žinias“ užsiprenumeravo 5613 skaitytojų iš Vilniaus, [[Kaunas\|Kauno]], [[Suvalkai\|Suvalkų]], [[Gardinas\|Gardino]] gubernijų, [[Sibiras\|Sibiro]], [[Latvija\|Latvijos]], [[Lenkija\|Lenkijos]], [[Suomija\|Suomijos]], [[Rusija\|Rusijos]], [[JAV]]. Tačiau Vilniuje laikraščio būdavo išplatinama vos 150 egz. Dienraščio turinį sudarė žinios iš [[Petrapilis\|Petrapilio]] ir [[Maskva\|Maskvos]] agentūrų, korespondencijos iš Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų, žinutės apie lietuvių gyvenimą JAV, Prūsijoje, Latvijoje, Rusijoje. Spausdino straipsnius apie visuomeninį, politinį, kultūrinį gyvenimą, skelbė grožinius kūrinius, vertimus iš užsienio kalbų, literatūros kritiką, beletristiką. „Vilniaus žinioms“ rašė [[Jonas Biliūnas]], [[Mykolas Biržiška]], [[Jonas Gurauskis]], [[Konstantinas Jasiukaitis]], [[Kleopas Jurgelionis]], [[Vincas Kapsukas]], [[Pranas Mašiotas]], [[Marija Pečkauskaitė]] – [[Šatrijos Ragana]], [[Gabrielė Petkevičaitė-Bitė]], [[Ona Pleirytė - Puidienė]], [[Antanas Vienuolis]], [[Žemaitė]]. Eilutė 44: '''„Vilniaus žinių“ spaustuvė''' – pirmoji lietuviška spaustuvė, įsteigta po 40 metų atgavus spaudą lotyniškomis raidėmis. Veikė Vilniuje [[1904 -]]–[[1910]] m., savininkas – [[Petras Vileišis]]. Vilniaus gubernatoriaus leidimą steigti spaustuvę P. Vileišis gavo 1904 m. [[rugsėjo 7]] d. su teise spausdinti leidinius tik [[lietuvių kalba]]. [[1906]] m. [[balandžio 8]] d. buvo gautas leidimas spausdinti ir visomis [[Europa\|Europos]] kalbomis. Spaustuvę įrengti padėjo ir jai iki 1906 m. vadovavo [[Martynas Kukta]]. Joje buvo 2 spausdinimo mašinos, 2 spausdinimo staklės, įvairaus šrifto komplektai, vidaus degimo variklis. Dirbo 18-20 darbininkų. Patalpas Vilniaus g. 10 (dabar Vilniaus g. 36/6) Vileišis nuomojo. 1906 m. gruodžio mėnesį spaustuvę perkėlė į ką tik pastatytus savo namus Antakalnyje. Veiklos pradžioje spaustuvė buvo pirmaujanti, tačiau Vilniuje atsiradus daugiau tokių įmonių, produkcijos vis mažėjo. 1910 m. Vileišis savo spaustuvę uždarė, o įrengimus pardavė spaustuvininkui Vitoldui Kopecui. Eilutė 56: Prekiavo „Vilniaus žinių“ spaustuvės leidiniais ir kita lietuviška spauda, išleista tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ypač propagavo spaudos draudimo laikotarpio leidinius. Čia buvo parduodamos ir visos P. Vileišio (P. Nėrio) parašytos bei išverstos knygeles. Knygynui vadovavo [[Marija Šlapelienė]] – Piaseckaite, jai talkino Elena Brazaitytė ir Antanina Davydauskaitė. Knygynas tapo lietuvių [[Kultūra\|kultūros]] veikėjų, rašytojų, leidėjų susibūrimo centru. Ne Vilniaus gyventojams knygas siųsdavo paštu, Lietuvos knygų pirkliams knygas parduodavo išsimokėtinai. Prekiaudavo ir periodine spauda, ją prenumeruodavo. Apie knygyne esančius leidinius informavo „''Vilniaus žinių“ Petro Vileišio knygyno katalogas''“. [[1905-]]–[[1908]] m. pasirodė 4 tokie katalogai. 1912 m. pabaigoje Petras Vileišis knygyną likvidavo, o knygas nupirko Marija Šlapelienė, kuri kartu su vyru [[Jurgis Šlapelis\|Jurgiu Šlapeliu]] Vilniuje įkūrė savo knygyną (veikė iki [[1945]] m.). == „Vilniaus žinios“ – 3 ==

Vilniaus žinios: Skirtumas tarp puslapio versijų