Valsčius: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Kazimieras Jogailaitis|Kazimiero]] [[1442]] m. privilegija leido bajorams patiems rinkti vietos administratorius – [[vaitas|vaitus]]. Tačiau Didžiajam kunigaikščiui priklaususių dvarų aukščiausius pareigūnus – [[tijūnas|tijūnus]] skyrė Lietuvos valdovas. Tijūnai dažniausiai turėjo žemėvaldos tuose valsčiuose, kuriuos valdė. Patvirtinti tijūnais bajorai paprastai kreipdavosi į valdovą ([[Žemaitija|Žemaitijoje]] – į seniūną), prašydami suteikti jiems tuščių žemių valdomame valsčiuje, kur galėtų kurti nuosavų dvarų arimus. Neretai tijūnai pabuvodavo skirtingų valsčių valdytojais. [[1527]] m. Didysis kunigaikštis pertvarkė Žemaitijos seniūnijos administravimą. Nuo to laiko trylikos Žemaitijos valsčių tijūnus skyrė valdovas, o aštuoniuose savo vietininkus galėjo skirti seniūnas.

 

 

=== Rusijos imperija ===

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe valsčių ribos buvo koreguojamos, kad sutaptų su [[katalikai|katalikų]] religinių bendruomenių – [[parapija|parapijų]] ribomis. Kelis šimtus metų toje pačioje teritorijoje gyvenę, to paties vienijančio dvasinio centro, parapijos bažnyčios sutelkti žmonės sukūrė mikrokultūrą, kuri pasireiškė savita šnekta, vienokiais ar kitokiais tradicinės kultūros ypatumais. Kaimo žmonės save tapatino su parapija ir valsčiumi, kurie buvo pagrindiniai žmogaus kilmės vietos orientyrai. Valsčių, kaip administracinio teritorinio darinio vaidmenį stiprino iki [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] vykusios valsčiaus ūkininkų sueigos, kuriose buvo renkamas [[viršaitis]], valsčiaus valdyba ir valsčiaus [[teismas]]. Valsčiai buvo ekonominio ir kultūrinio gyvenimo katalizatoriai Lietuvos kaime.

 

 

=== LTSR ===