Abiejų Tautų Respublikos Seimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

S
wiki sintakse 3
S (wiki sintakse 2)
S (wiki sintakse 3)
Valdant Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui [[Vytautas|Vytautui]] ([[xIV amžiaus 10-as dešimtmetis|1392]]-[[xV amžiaus 3-as dešimtmetis|1430]] m.) jau 1398 m. [[Salynas|Salyne]] tariantis su [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordinu]] dėl taikos įvyko didelis Lietuvos didikų, [[bajorai (luomas)|bajorų]] suvažiavimas. Vėliau taip pat buvo šaukiami bajorų suvažiavimai, tačiau tai buvo neoficialus Didžiojo Kunigaikščio patariamasis organas. Pirmą kartą Didžiojo Kunigaikščio taryba pareiškė savo nuomonę, kai 1430 m. mirė Vytautas – jų siūlymu Didžiuoju Kunigaikščiu buvo išrinktas [[Švitrigaila]]. [[xV amžiaus 2-as dešimtmetis|1413]] m. Lenkijos Karalius [[Jogaila]] ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas [[Horodlės unija]] atnaujino Lietuvos ir Lenkijos sąjungą ir sutarė, kad „Lenkijos Karalystės ir Lietuvos žemių ponai ir bajorai rengs konvencijas ir seimus (congregationes et parlamenta) esant reikalui [[Liublinas|Liubline]] arba [[Parčovas|Parčove]], arba kitose priimtinose vietovėse su mūsų pritarimu ir pagal mūsų valią Lenkijos Karalystės poreikiams ir naudai patenkinti ir dėl geresnio likimo Lietuvos žemėms“. Tiesa, ilgai bendras Seimas buvo nešaukiamas. Nuo XV a. vidurio susiformavo paprotys, kad Lietuvos ir Lenkijos Seimai posėdžiauja atskirai, o bendrai tariasi vėliau susitikusios Seimų delegacijos.
 
Tikra bajorų Seimo užuomazga galima laikyti [[xV amžiaus 5-as dešimtmetis|1445]] m. [[Gardinas|Gardine]] įvykusį Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kazimiero ([[xV amžiaus 4-as dešimtmetis|1440]]-[[xV amžiaus 10-as dešimtmetis|1492]]) ir [[Ponų taryba|Ponų tarybos]] (Vyriausybės) pasitarimą, kuriame dalyvavo ir arčiau gyvenę bajorai. [[xV amžiaus 5-as dešimtmetis|1447]] m. Kazimiero privilegija bajorai ir jų valstiečiai buvo atleisti nuo [[mokestis|mokesčių]] valstybei. Tačiau vykstant beveik nuolatiniam karui su [[Maskva]], Didžiajam Kunigaikščiui vėl teko kreiptis į bajorus, kad šie imtų mokėti mokesčius. Mainais už mokesčių didinimą Lietuvos bajorai pasiekė [[politika|politinių]] ir [[ekonomika|ekonominių]] privilegijų. XV a. sprendžiant pagrindinius valstybės reikalus, svarbia valstybinės valdžios institucija tapo ne tik Didžiojo Kunigaikščio skiriama Ponų taryba, be kurios pritarimo 1492 m. Aleksandro (1492-[[xVI amžiaus 1-as dešimtmetis|1506]]) paskelbta privilegija Didysis Kunigaikštis įsipareigojo nespręsti valstybės reikalų, neleisti naujų įstatymų, bet ir daugiausiai iš bajorų atstovų sudarytas [[Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas]].
 
[[xVI amžiaus 7-as dešimtmetis|1565]] m. bendras Lietuvos ir Lenkijos monarchas [[Žygimantas Augustas]] ([[xVI amžiaus 5-as dešimtmetis|1548]]-[[xVI amžiaus 8-as dešimtmetis|1572]] m.) [[Vilnius|Vilniuje]] paskelbtu dokumentu nuo [[xVI amžiaus 7-as dešimtmetis|1566]] m. Lenkijos pavyzdžiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvedė [[seimelis|seimelius]]. LDK buvo padalyta į pavietus, kurių sostinėse vykdavo seimeliai, buvo įkurdinti miestų ir žemių [[teismas|teismai]]. Lietuvos bajorija (šlėkta) išlaikė Lietuvos Statutu laiduojamą savarankiškumą ir įgijo Lenkijos Karalystės bajorijos teises bei privilegijas. Prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimą vykdavo priešseiminiai pavietų seimeliai, kuriuose pavieto bajorai išrinkdavo savo atstovus į Seimą, svarstydavo Seime kelsimus klausimus ir duodavo atstovams instrukcijas, kurių šie turėjo laikytis Seime (imperatyvinis mandatas).
== Įsteigimas ==
[[Vaizdas:Unia Lubelska.JPG|thumb|300px|'''Liublino unija''' [[Janas Mateika|Jano Mateikos]] paveikslas]]
1569 m. [[liepos 1]] d. Liublino Seime buvo pasirašytas galutinis susitarimas, atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos uniją – [[Liublino unija]]. Pagal uniją Lenkijos Karalius ateityje atsisakė Lietuvos sosto paveldėjimo teisės, buvo sudaryta galimybė '''rinkti''' bendrą abiejų valstybių valdovą. Ir po unijos sudarymo abi valstybės turėjo savo pavadinimus, įstaigas, kariuomenę, iždą, įstatymus, tačiau unija buvo reali, nes Lietuva ir Lenkija įsipareigojo turėti bendrą Seimą, valdovą, vykdyti bendrą užsienio politiką, kalti bendras monetas, tačiau su savo antspaudais. Aktą, kuriuo buvo patvirtinta unija ir kuris galiojo iki [[1791]] m. [[gegužės 3 d. konstitucija|gegužės 3 d. Konstitucijos]], paskelbė Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis [[Žygimantas Augustas]].
 
Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir [[Lenkijos Karalystės Seimas|Lenkijos Seimus]]. Po unijos sudarymo Lietuvos Seimai vadinami Vyriausiaisiais Lietuvos suvažiavimais arba Lietuvos konvokacijomis. Jie buvo šaukiami nereguliariai, dažniausi juose svarstomi klausimai buvo LDK vidaus politikos reikalai arba Abiejų Tautų Respublikos Seime nagrinėjami klausimai, dėl kurių Lietuvos atstovai atskirai susirinkę norėdavo suderinti savo galutinę poziciją. Liublino unijos dokumentuose atskiri Lietuvos Seimai nebuvo numatyti ir buvo priešingi unijos dvasiai. Lietuvos konvokacijos po Liublino unijos vykdavo Vilniuje, XVI a. jų įvyko 14, XVII a. – 17, XVIII a. – 6. Tačiau, jei jose dalyvaudavo karalius, jų nutarimai prilygdavo Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimams.
== Įgaliojimai ==
[[Vaizdas:GDL Statute.jpg|thumb|Lietuvos statutas]]
Pagal Liublino uniją ir [[xVI amžiaus 9-as dešimtmetis|1588]] m. priimtą III [[Lietuvos Statutas|Lietuvos Statutą]] įstatymus leisti galėjo tik Seimas. Ponų taryba III Lietuvos Statute panaikinta. Seimo kompetencija buvo beveik neribota – jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla, įstatymų leidyba, bet ir priimdavo sprendimus dėl karo ir taikos, mokesčių, [[Muitas|muitų]], išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią (Seimui atsakingas buvo ir Karalius), sudarydavo ir tvirtindavo sutartis su užsienio valstybėmis.
 
Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims „luomams", kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai Karalius priimant įstatymus turėjo nedidelę įtaką, kiek daugiau įtakos turėjo Senatas, svarbiausią vaidmenį įstatymų leidyboje vaidino bajorų atstovai. Pagrindinė sąlyga priimti sprendimus Seime – kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją.
 
Aukščiausia vykdomoji valdžia buvo Karalius ir ministrai, kurie kartu buvo ir senatoriai. Ministrais buvo kariuomenės vadai – [[didysis etmonas]] ir jo pavaduotojas, lauko etmonas, [[kancleris]] ir vicekancleris, 2 [[maršalka|maršalkos]] ir 2 iždininkai. Visų pareigybių ministrų buvo po du – po vieną iš Lenkijos ir Lietuvos.
Seimas buvo sudarytas iš [[Atstovų rūmai|Atstovų rūmų]] ir [[Senatas|Senato]].
 
Seimo '''Atstovų rūmų''' atstovų skaičius istorijos bėgyje kito, nes priklausė nuo valstybės teritorijos. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo [[Žemaičių seniūnija|Žemaičių seniūnijos]], arba [[Raseiniai|Raseinių]] pavieto, ir nuo [[Šiauliai|Šiaulių]], [[Upytė]]s, [[Ukmergė]]s, [[Kaunas|Kauno]], Vilniaus, [[Trakai|Trakų]], [[Breslauja|Breslaujos]], [[Ašmena|Ašmenos]], [[Lyda|Lydos]], Gardino, [[Smolenskas|Smolensko]], [[Starodubas|Starodubo]], [[Polockas|Polocko]], [[Naugardukas|Naugarduko]], [[Slanimas|Slonimo]], [[Valkaviskas|Volkovysko]], [[Vitebskas|Vitebsko]], [[Orša|Oršos]], [[Brestas (Baltarusija)|Brastos]], [[Pinskas|Pinsko]], [[Mscislavas|Mstislavlio]], [[Minskas|Minsko]], [[Mozyrius|Mozyriaus]] ir [[Rohačevas|Rohačevo]] pavietų.
 
Kiekvienas pavietas ir Žemaičių seniūnija galėjo siųsti po 2 atstovus. Nuo [[1764]] m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus. Išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose tiesiogiai atstovavo savo pavietų bajorus ir vykdė pavietų seimelių instrukcijas. Vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų. Grįžę iš Seimo bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose.
== Darbai ==
 
Lietuvos ir Lenkijos Respublikos valstybinė santvarka evoliucionavo, tai lėmė Seimo vaidmenį. Nutrūkus [[Jogailaičių dinastija|Jogailaičių]] dinastijai, Varšuvoje, Karaliaus pilyje, vykstant 1573 m. konvokaciniam Seimui, buvo priimtas Varšuvos konfederacijos aktas, skelbiantis to meto Europai nebūdingą religinę toleranciją ir religinę taiką. Po karštų ginčų karalių nutarta rinkti laisvuose rinkimuose ''viritim'' būdu, kai renka kiekvienas į posėdį atvykęs bajoras. Prisaikdindami Seime laisvai išrinktą karalių [[Henrikas Valua|Henriką Valua]] (1573-[[xVI amžiaus 8-as dešimtmetis|1574]] m.) bajorai nuostatas dėl religinės taikos įrašė į vadinamuosius Henriko artikulus, kurie išreiškė Respublikos valstybinės santvarkos principus. Henrikas Valua 1574 m. šiuos artikulus ratifikavo, tačiau atsisakė juos patvirtinti dokumentu po karūnavimo.
 
Varšuvos konfederacijos aktas Seimo konstitucija tapo tik [[xVI amžiaus 8-as dešimtmetis|1576]] m., kai jį kartu su Henriko artikulais ratifikavo karalius Steponas Batoras (1576-[[xVI amžiaus 9-as dešimtmetis|1586]]). Henriko artikulai buvo teisių, kurių išrinktas valdovas pasižada laikytis ir kurių pripažinimas buvo rinkimų teisėtumo sąlyga, rinkinys. Pagal artikulus monarchas pripažino Respublikos teises ir privilegijas, įsipareigojo šaukti paprastąjį Seimą kas dveji metai 6 savaitėms, nepaprastąjį Seimą, esant reikalui, 2 savaitėms, atsižvelgti į Seimo pasirinktų senatorių rezidentų (senatorių, kurie likdavo prie Karaliaus atlikti Seimo funkcijų neposėdžiaujant Seimui) patarimus užsienio politikos srityje, nerengti savo įpėdinio rinkimų, tai yra atsisakyti teisės paveldėti sostą ir pripažinti laisvus rinkimus bei laikytis Varšuvos konfederacijos akto nuostatų dėl religinės taikos. Taip pat artikulai nustatė, jog karaliui pažeidus šiuos principus, bajorai gali atsisakyti jam paklusti ir net rengti ginkluotą sukilimą – rokošą. Vėliau Henriko artikulai, žinomi kaip ''pacta conventa'', buvo pateikiami išrenkamiems Respublikos monarchams kaip rinkimų teisėtumo sąlyga. Tikrovėje karalius Seimą šaukdavo dažniau, kartais net po pora kartų per metus ir neretai pratęsdavo jo sesiją tam, kad iki galo būtų išspręsti visi svarbiausi klausimai. XVII a. ir XVIII a. pirmoje pusėje Respublikos santvarka pakito mažai, valdovai daugiau ar mažiau laikėsi Henriko artikulų.
 
Iš svarbesnių Seimo organizavimo pokyčių paminėtina nuo [[xVII amžiaus 6-as dešimtmetis|1652]] m. įsigalėjusi [[veto|liberum veto]] teisė, pagal kurią grupė ar net vienas Seimo atstovas galėjo pasipriešinti viso Seimo sprendimui. Dėl sprendžiamojo kiekvieno Seimo atstovo balso paprastajame Seime nebūdavo balsuojama, reikėdavo pasiekti bendrą sutarimą, kurio kartais pasiekti nepavykdavo ir Seimai nutrūkdavo. Liberum veto atsiradimas siejamas su absoliučia bajorų luomo narių lygybe. Realiai dėl vieno iš atstovų veto yra nutrūkę 18 Seimų. Tiesa, dažniausiai veto pareikšdavo ne atskiras Seimo atstovas, o pavietas, kurio instrukcijas pavietų atstovai Seime vykdydavo, pavyzdžiui, didinant mokesčius, ar norint pasamdyti gausesnę Respublikos kariuomenę.
 
Lietuvoje [[Simonas Konarskis]], [[Adomas Mickevičius]] ir [[Maironis]] išgarsino Čičinską – bajorą [[Vladislovas Sicinskis|Vladislovą Sicinskį]] iš Upytės, kuris, pasinaudojęs veto teise [[xVII amžiaus 6-as dešimtmetis|1652]] m. sutrukdė karaliui [[Jonas Kazimieras Vaza|Jonui Kazimierui Vazai]], kuriuo nebuvo patenkintas Sicinskio globėjas [[Jonušas Radvila]], pratęsti Varšuvos Seimą. Pirmasis seimą, pasinaudojęs liberum veto teise, [[xVII amžiaus 4-as dešimtmetis|1639]] m. išardė Krokuvos atstovas Jurgis Liubomirskis, o po Sicinskio šia teise buvo pasinaudota ne vieną kartą.
Dail. Kazimierz Wojniakowski, [[1772]] m.-[[1812]] m., Lenkijos nacionalinė biblioteka]]
 
Didžiausios reformos buvo svarstomos vadinamajame Ketverių metų Seime ([[1788]] m.–[[1792]] m.), kurio svarbiausias priimtas dokumentas buvo Miestų valdymo įstatymas ir 1791 m. gegužės 3 d. priimta pirmoji Europoje rašytinė konstitucija. Pagal ją Karaliaus sostas turėjo tapti paveldimas, visa valstybė turėjo tapti labiau centralizuota. Nors Konstitucijos tekste kalbama apie Respublikos valstybes, nebeminimas Lietuvos vardas, nebėra Liublino unijoje buvusio Lietuvos ir Lenkijos dualizmo, naikinama nuostata kas trečią Seimą rengti Lietuvoje (Gardine) ir kas trečią Seimo Maršalą rinkti iš Lietuvos atstovų.
Tiesa, 1791 m. [[spalio 20]] d. buvo priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymas, pavadintas Konstitucijos pataisa, kuriame Lietuva laikoma kitokia provincija, nei Didžioji Lenkija ir Mažoji Lenkija. Be to, kai kuriose bendrose Respublikos komisijose (ministerijose) Lietuva turėjo turėti 1/3 arba 1/2 vietų.
 
VI Konstitucijos straipsnyje „Seimas, arba įstatymų leidžiamoji valdžia“ numatyti dveji Seimo, arba susirinkusių luomų rūmai – Atstovų rūmai ir Senatorių rūmai. Atstovų rūmų narius buvo numatyta rinkti seimeliuose, o Senatoriais turėjo būti vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministrai. Seimas turėjo pradėti sesijas kas dveji metai ir trukti tiek, kiek numato Seimų įsatymas. Labai svarbi nuostata buvo galutinai naikinama liberum veto teisė – įstatymai galėjo būti priimami ir balsų dauguma. Vykdomąją valdžią turėjo vykdyti Karalius ir Įstatymų sargyba, o visi miestiečiai tapo piliečiais.
[[Vaizdas:Oryginal Konstytucji 3 maja.jpg|thumb|[[Gegužės 3 d. konstitucija|Gegužės 3 Konstitucija]], originalas, saugomas Varšuvos Karalių rūmuose]]
 
Tačiau dėl Respublikos silpnumo Gegužės 3-iosios Konstitucija galiojo tik 14 mėnesių, iki 1792 m. [[liepos 23]] d., kai Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis [[Stanislovas Augustas]] ([[1764]] m.-1795) prisijungė prie [[Targovicos konfederacija|Targovicos konfederacijos]].
 
[[1795]] m. Abiejų Tautų Respublika išnyko iš Europos politinio žemėlapio, nutrūko ir jos parlamentarizmo raida.
 
== Nuorodos ==
427 096

pakeitimai