|
'''Mišelis Nėjus''' (pranc.'''Michel Ney''') kunigaikštis [[de Elchingenas|de Elchingeno]], taip pat [[Prancūzija|prancūzų]] karys, vėliau [[maršalas]]. Jis pasižymėjo [[Didžioji Prancūzų revoliucija|Prancūzijos revoliucijos]] laikotarpiu ir [[Napoleono karai|Napoleono karų]] laikotarpiu. Buvo vienas iš 18 maršalų, kurie gavo šį laipsnį, sėkmingai kovodami už [[Napoleonas Bonapartas|Napoleoną]].
Gimė jis [[1769]]m. [[sausis|sausio]] 10 d. Saarlouis mieste. [[1788]] m. pradėjo tarnauti [[eilinis|eiliniu]] [[husarai|husarų]] [[pulkas|pulke]].Netrukus užsitarnavo narsaus [[kavalerija|kavaleristo]] šlovę. Drąsą demonstravo ir per [[Didžioji Prancūzų revoliucija|revoliucijos karus]]. [[1792]] m. Nėjui buvo suteiktas [[leitenantas|leitenanto]] laipsnis, jis tapo [[generolas|generolo]] Lamaršo [[Adjutantas|adjutantu]]. [[1792]]-–[[1794]] m. kovėsi Šiaurės armijos gretose. [[1796]] m. tapo [[brigada|brigados]], o [[1799]] m. [[divizija|divizijos]] [[generolas|generolu]]. [[1802]] m. Mišelis Nėjus, tarpininkaujant Žozefinai Bonapart, vedė jos dukters Hortenzijos artimą draugę Luizą Olgą Aglaj. Po šios santuokos Nėjus suartėjo su Bonapartų-Boharnė klanu. [[1805]] m. tapo Didžiosios armijos 6-ojo [[korpusas|korpuso]] vadu. Pasižymėjo mūšiuose prie Elchingeno, Jenos, Eilau ir kt. Prie Elchingeno (1805.10.14) pats asmeniškai vadovavo dviejų pulkų atakai per [[Dunojus|Dunojų]]. Nors pasipriešinimas buvo aršus, Nėjui pavyko užimti Elchingeno [[abatija|abatiją]] ir Ober Elchingeno kaimą. Draugų ir kareivių Nėjus buvo vadinamas „''Narsiausiu iš narsiausi''u“. [[napoleonas Bonapartas|Napoleonas]] taip yra pasakęs apie jį : „''Tai liūtas, o ne žmogus !''“.[[1808]] m. vadovavo 6-ajam [[Ispanija|Ispanijos]] armijos korpusui. Prieš pat prasidedant žygiui į [[Rusija|Rusiją]] [[1812]] m. Napoleonas paskyrė Nėjų Didžiosios armijos 3-iojo korpuso vadu. Maršalas Nėjus- vienas pagrindinių [[Borodino mūšis|Borodino mūšio]] herojų. Gruodžio 13 d. vadovavo paskutiniam mūšiui [[Lietuva|Lietuvoje]], prie [[Kaunas|Kauno]], kur jam pavyko kelioms valandoms sulaikyti rusų armijos judėjimą. [[1814]] Nėjus ryžosi pareikšti Napoleonui Bonapartui, kad armija atsisako paklusti [[imperatorius|imperatoriaus]] įsakymams. Atėjus į valdžią [[Burbonai|Burbonams]], užėmė aukštą padėtį armijoje, buvo apipiltas karališkomis malonėmis. 1814m. Nėjui buvo suteiktas Prancūzijos pero titulas, jis vadovavo [[kavalerija]]i- [[Kirasirai|kirasyrams]], [[dragūnai|dragūnams]], raitiesiems jėgeriams ir [[Ulonai|ulonams]]. Tų metų [[gegužė]]s mėn. tapo 6-osios [[karinė apygarda|karinės apygardos]] [[gubernatorius|gubernatoriumi]]. Kai ištremtas Napoleonas išsilaipino [[Prancūzija|Prancūzijoje]] ([[1815]]), pažadėjo [[Prancūzijos karalius|karaliui]] [[Liudvikas XVIII|Liudvikui XVIII]] atvežti Bonapartą , „geležiniame narve“.[[ImageVaizdas:Louvre-peinture-francaise-Ney-a-Kowno-p1020309.jpg|thumb|Nėjus kautynėse prie [[Kaunas|Kauno]]]] Vėliau Nėjus perėjo į Prancūzijon grįžusio imperatoriaus pusę. Kai Napoleonas suformavo savuosius Perų rūmus, ten perėjo ir Nėjus. Per mūšį prie [[Vaterlo mūšis|Vaterlo]] gavo Napoleono įsakymą bet kokia kaina užimti La-ė-Sent poziciją. Po didelių pastangų jam pavyko užimti šią svarbią poziciją-[[Anglai|anglams]] tai buvo pats kritiškiausias mūšio momentas.Kai Napoleonas antrą kartą neteko sosto, Nėjus buvo suimtas ir [[rugpjūčio 19]] d. uždarytas Konsjerži [[Kalėjimas|kalėjime]] [[Paryžius|Paryžiuje]]. Karo teismas (jam vadovavo [[maršalas]] Žanas Batistas Žurdanas, nariai maršalai Maesna, Mortjė, Ožero), pareiškė, kad dėl savo nekompetencijos negali nuspręsti šios bylos baigties ir perdavė Nėjaus bylą Perų palatai. [[1815]] m [[birželis|birželio]] 12 d karvedys buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.
|
