Baltų religija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 25:
Kartu su antropomorfinių dievybių atsiradimu formavosi jų garbinimo apeigos, dvasininkų luomas. Pvz., lietuvių dievų garbinimo vietos vadinamos ramovėmis, rambynais, alkomis, gojais ir kt. vardais. Tai daugiausia tylios, jaukios miškų aikštelės su ąžuolu ir priešais jį įrengtu aukuru arba kuo nors išsiskiriančios kalvos. Pagrindinė visu baltų genčių Šventovė buvo [[Ramuva]], kurią mini [[Petras Dusburgietis]] [[Prūsijos žemės kronika|Prūsijos žemės kronikoje]]. Apeigas joje atlikdavo vyriausiasis žynys, vadinamas [[Krivis|Kriviu Krivaičiu]]. Autentiškų sen. šaltinių, liudijančių, kad ir kiti žyniai buvo vadinami kriviais arba vaidilomis, nėra.
Iš švenčių plačiausiai paplitusi [[Rasos]], arba Lado (latvių – [[Lyguo|Līgo]], tarti [lyguo]) šventė, vėliau dėl krikščionybės įtakos gavusi [[Joninės|Joninių]] vardą. Ji buvo švenčiama birželio 22 d. Ankstyvą pavasarį (balandžio 1) buvo švenčiama Pavasario šventė (dar vadinama Sutinkais), sužydėjus alyvoms – Pušaičio šventė žemės vaisingumo dievybės garbei. Baltų tautoms sukrikščionėjus, kai kurie baltų religijos elementai išliko kaip liaudies tradicijos, papročiai, kurie iš dalies modifikavo ir krikščioniškąsias šventes.
==Literatūra==
| |||