Levas Vladimirovas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Automatinis brūkšnių taisymas |
S wiki sintakse 2 |
||
Eilutė 5:
Gimė [[Peterburgas|Peterburgo]] politechnikos instituto studento Ivano Vladimirovo ir stomatologės [[bajorai (luomas)|bajoraitės]] Stefanijos Daujotaitės šeimoje. Senelis iš tėvo pusės, Telšių gydytojas, tolstojininkas – davė vaikaičiui [[Levas Tolstojus|Levo Tolstojaus]] vardą ir visam gyvenimui įdiegė meilę šio rašytojo kūrybai. Romaną „Karas ir taika“ Levas buvo perskaitęs keliolika kartų, be to, ir paskutiniaisiais gyvenimo metais.
Anksti išmoko skaityti ir rašyti. Rašė [[lietuvių kalba|lietuvių]], [[rusų kalba|rusų]], [[anglų kalba|anglų]], [[vokiečių kalba|vokiečių kalbomis]], skaitė ir kalbėjo dar keliolika kalbų. Jau [[1923]]
[[1932]]
[[1945
Be to, 1948–1964 m. Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos, dvi kadencijas [[1964
[[1966
Nuo 1970 m. Vilniaus universitete dėstė bibliotekų, knygos istorijos, [[informatika|informatikos]], [[JAV]] bibliotekų kursus ir kitas disciplinas. Vadovavo daugiau kaip 10 kandidatinių disertacijų, kelis dešimtmečius buvo mokslo darbų „Bibliotekininkystė ir bibliografija“ , „Knygotyra“ , Knygų rūmų leidinių atsakinguoju redaktoriumi ar redkolegijos nariu.
Eilutė 19:
== Knygų medžiotojas ==
Vienas didžiausių Vilniaus universiteto bibliotekos, vadovaujamos L.Vladimirovo, rūpesčių buvo susigrąžinti [[caras|carų]] į [[Rusija|Rusiją]] iš Lietuvos išvežtas knygas ir muziejines kolekcijas. Vilniaus universitetui kadaise priklausiusių knygų ir muziejinių vertybių ieškojimas ir grąžinimas vyko daugiausia [[1955]]
1956 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje lankęsis ukrainietis prof. Borovojus užsiminė vienoje Odesos bibliotekų matęs Mažvydo [[1547]] m. „Katekizmą“. [[1997]] m. [[gegužės 7]] d. laikraštyje „Lietuvos aidas“ L.Vladimirovas pasakojo, kad sužinojęs, jog Odesos universiteto retų spaudinių skyriaus vedėja yra žydė, į Odesą pasiuntė tos pačios tautybės savo asistentę, kuri greitai surado bendrą kalbą su skyriaus vedėja. Dar reikėjo [[Antanas Sniečkus|A.Sniečkaus]] skambučio Ukrainos komunistų partijos CK pirmajam sekretoriui. Jei ne L.Vladimirovas, galbūt 1997 m. M.Mažvydo „Katekizmo“ 450 metų jubiliejų būtume minėję neturėdami pirmosios lietuviškos knygos originalo.
Eilutė 44:
Svarbesni darbai:
*Pranciškus Skorina – Vilniaus spaudos pradininkas ([[1958]] m.),
*Vilniaus universiteto istorija ([[1976
*Knygos istorija (1979, perdirbtas leidimas rusų kalba [[1988]] m.),
*[[Ivanas Fiodorovas]] kultūros raidoje ([[1983]] m.),
|