Eduardas Volteris: Skirtumas tarp puslapio versijų

Bendraudamas su Karaliaučiaus universiteto Sanskrito ir lyginamosios kalbotyros katedros ordinariniu profesoriumi [[Adalbertas Becenbergeris|A. Becenbergeriu]], susipažinęs su naujausiais lituanistikos darbais ir etnografinės medžiagos rinkimo metodika, jaunasis mokslininkas ryžosi apkeliauti Klaipėdos kraštą ir Lietuvoje surinktas mirštančios, kaip jam tuomet atrodė, tautos kultūrines apraiškas paskelbti rusų ir vokiečių leidiniuose. Išvaikščiojo beveik visą [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos kraštą]], aplankyta [[Priekulė]], [[Dreverna]], [[Kuršių nerija]] ir kitos vietos. E. Volteris užrašė lietuvių krikštynų, vestuvių ir laidotuvių papročių, smulkiosios tautosakos (prietarų, burtų). Ekspedicijos rezultatus [[1884]] m. pristatė Peterburge, [[Rusijos geografų draugija|Imperatoriškosios Rusijos geografų draugijos]] posėdyje. Tame pačiame susirinkime jis buvo išrinktas draugijos tikruoju nariu, o surinkta medžiaga buvo išspausdinta „Imperatoriškosios Rusijos geografų draugijos žiniose“. <ref> О результатах этнографической поездки к прусским литовцам летом 1883 г. – Известие Императорского Руского Географического Общества, т. 21. С.-Петербургъ, 1885, p. 97–112.</ref> Ekspedicijos įspūdžiai, narystė draugijoje ir atsivėrusios naujos galimybės paskatino E. Volterį toliau domėtis baltų kalbomis, o ypač kultūriniu palikimu – papročiais, tautosaka, mitologija. Nuo to laiko prasidėjo nuolatinės E. Volterio kelionės į Lietuvą ir Latviją – 1884–[[1887]] m. jis rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą Vilniaus ir [[Švenčionys|Švenčionių]] apylinkėse, [[ŽemaitijŽemaitija|Žemaitijoje]]oje, [[Užnemunė]]je, per šešiolika mėnesių aplankė net 128 vietoves. Lietuvoje surinktą tautosaką 1886–1887 m. E. Volteris skelbė laikraštyje „Виленский вестник“, Geografų draugijos pranešimų rinkiniuose. Draugija E. Volterio nuopelnus lietuvių etnografijai įvertino mažuoju aukso medaliu.