Romualdas Lankauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ankstyvuoju laikotarpiu parašė apsakymų knygų vaikams. Lietuvių prozoje sukūrė glaustos novelės modelį, ją papildė miesto, inteligentijos tematika. Kūryboje vyrauja etinė psichologinė problematika, būdingas stiliaus lakoniškumas. Lietuvių prozoje sukūrė naują inteligento tipažą: jis išsilavinęs, turi savitą gyvenimo stilių ir tuo priešinamas šabloniškam bendravimui ir kolektyvizmo dvasiai. Personažai išgyvena poetinės prigimties ir aplinkos miesčioniškumo, rutinos konfliktą. [[XX a.]] septintame dešimtmetyje lietuvių novelei pritaikė santūrią pasakojimo manierą, kompozicijos simetriją, nutylėjimus, pauzes, potekstę. Geriausių jo novelių dvigubas planas – ironiškas sovietinės tvarkos neigimas ir personažo vidinė autonomija. Rytprūsių tema gvildenama apysakoje „Klajojantis smėlis“, trilogijoje „Likimo zona“. Novatoriškame romane „Vidury didelio lauko...“lauko…“ pasakojama apie [[2PK|Antrajame pasauliniame kare]] priešingose pusėse kovojančius lietuvius, romane „Tą šaltą žiemą“, apysakoje „Atspindžiai jūros veidrody“ – apie kūrėjo blaškymąsi, „Projekte“ – apie nepavykusį architekto kūrybinį ir asmeninį gyvenimą. Romanas „Užkeiktas miestas“ – satyrinė totalitarinės santvarkos alegorija, romane „Piligrimas“ atskleidžiama ambicingo menininko situacija atkūrus nepriklausomybę. Sovietinės okupacijos metais kai kurie romanai buvo labai kritikuojami ir oficialiai pasmerkti. Parašė romanų apie Lietuvos partizanus.

* Vidury didelio lauko...lauko…, romanas, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, [[1962]] m., Vaga, [[1984]] m.