Eugenija Butėnienė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S Sutrumpinimo Lietuvos panaikinimas
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 2
Eilutė 4:
[[1947]] m. baigė [[Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija|Kupiškio vidurinę mokyklą]] ir įstojo į [[VU|Vilniaus universiteto]] Chemijos fakultetą, bet jau po pusmečio visam gyvenimui pasuko į humanitarinius mokslus - perėjo studijuoti archeologijos. Diplominį darbą rašė apie tyrinėtus [[pilkapis|pilkapius]] Lietuvos teritorijoje, apibendrino daugiau, kaip 100 pilkapynų medžiagą. [[1952]] m. baigė Vilniaus universitetą, įsigijo istorikės-archeologės specialybę.
 
Su vyru [[Domas Butėnas|Domu Butėnu]] gavusi paskyrimą į [[Klaipėda|Klaipėdą]], [[1952]]-[[1954]] m. direktoriavo [[Klaipėdos kraštotyros muziejus|Klaipėdos kraštotyros muziejuje]]. 1954 m. Butėnai grįžo į [[Vilnius|Vilnių]]. Eugenija pradėjo dirbti [[Lietuvos mokslų akademij]]os [[Lietuvos istorijos institutas|Istorijos institute]] laborante, nuo [[1957]] m. mokslinė bendradarbė. [[1964]]-[[1986]] m. į [[Lietuvos nacionalinis muziejus|Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus]] archeologijos skyriaus vyr. mokslinė bendradarbė, [[1973]]-–[[1986]] m. vėlyvojo [[geležies amžius|geležies amžiaus]] sektoriaus vedėja. Išėjusi į pensiją, ji dar iki [[1992]] m. dirbo muziejuje. <ref>[[Eglė Griciuvienė]], [[Bronė Tautavičienė]]. [http://www.istorija.lt/atl/in_memoriam_buteniene.html Eugenija Gintautaitė-Butėnienė] </ref>
 
== Mokslinė veikla ==
Su [[Ona Kuncienė|O. Kunciene]] 1956 m. tirti [[Piliuonos senkapiai]] ir [[Piliuonos piliakalnis]], [[1957]] m. – [[Bačkininkėlių piliakalnis]], [[1975]] m. – [[Neravų pilkapiai]]. Su [[Pranas Kulikauskas|P. Kulikausku]] [[1962]] m. kasinėtas [[Paveisininkų piliakalnis]] ir [[1958]] m. [[Eržvilko senkapiai]]. Su kitais archeologais prieš užliejant [[Kauno marios|Kauno marioms]] [[1962-]]–[[1963]] m. tirti [[Rumšiškių senkapiai]]. Su [[Alytus|Alytaus]], [[Rokiškis|Rokiškio]], [[Telšiai|Telšių]] muziejininkais 1958 m.tirtos [[Balkasodžio gyvenvietė]], 1958-1959 m. [[Juodonių gyvenvietė]], 1956 m. [[Skaičių senkapiai]].
 
Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejui pradėjus savarankiškai organizuoti ekspedicijas, daugiausia tyrė laidojimo paminklus. Dažniausiai tai buvo ardomi pilkapiai, kuriuos reikėjo gelbėti nuo visiško sunaikinimo. Taip buvo tirti 1961 m. [[Pažalvaičių pilkapynas]], 1970 m. [[Nemaitonių pilkapynas]], 1971 m. [[Maisiejūnų pilkapynas]], 1973-1974 m. [[Zabieliškių pilkapynas]], 1975 m. [[Minčios pilkapynas]], 1976-1980 m. [[Kretuonų pilkapynas]], 1981 m. [[Palūšės pilkapynas]], 1982 m. [[Želmeniškių pilkapynas]], taip pat 1974 m. [[Meldinių senkapiai]] ir 1975 m. [[Laičių senkapiai]]. 1983-1986 m. su muziejininkų komanda žvalgė [[Molėtų raj]]ono paminklus, nustatydama jų vertę.