Balys Pakštas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Išimama iliustracija PLCH-PAKŠTAS_BALYS.jpg, kurią naudotojas Anonymous Dissident pašalino Commons projekte |
S wiki sintakse 2 |
||
Eilutė 4:
==Biografija==
[[1911]] su tėvais grįžo į Lietuvą. Baigęs Šeduvos progimnaziją, [[1924]] įstojo į [[Šiauliai|Šiaulių]] mokytojų seminariją, privačiai mokėsi smuikuoti. Vėliau mokėsi S. Daukanto mokytojų seminarijoje [[Kaunas|Kaune]], smuikuoti mokėsi pas [[Mečislovas Leškys-Leškevičius|M. Leškevičių]] ir [[Vladas Motiekaitis|V. Motiekaitį]], griežė seminarijos styginių orkestre. [[1926]] subūrė pramoginės muzikos orkestrą, griežė klubuose ir restoranuose, dirbo kino studijoje. [[1927]] pašauktas atlikti karinę tarnybą [[Marijampolė]]je, griežė smuiku 9-(ojo pulko styginių orkestre. Atlikęs karinę tarnybą, grįžo į Kauną, Šaulių namuose suorganizavo orkestrą ir griežė įvairiuose restoranuose. [[1934]]
Nuo [[1940]] pradėjo griežti „Valgio“ restorane [[Vilnius|Vilniuje]]. Netrukus pakviestas dirbti Vilniaus filharmonijos dainų ir šokių liaudies ansamblio koncertmeisteriu (meno vadovas [[Jonas Švedas|J. Švedas]]). Pradėjo domėtis lietuvių liaudies instrumentais, patobulino Sekminių ragelį. Ansamblis pastatė G. Veličkos muzikinį montažą „Kaimo vestuvės“ (premjera [[1941]] m. [[lapkričio 01]] d.) ir koncertavo daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. [[1943]] ansamblis buvo išsisklaidęs ir B. Pakštas kurį laiką dirbo filharmonijos orkestre ir Vilniaus operos chore. Ansamblį atgaivinus, [[1944]] m. [[liepos 2]] d. pastatytas K. Inčiūros veikalas „Joninės“. [[1944]] m. [[liepos 20]] d. vokiečiai B. Pakštą suėmė [[Šeduva|Šeduvoje]] ir išvežė į Tauragę, o netrukus į [[Vokietija|Vokietiją]] – Štetino kareivines. Čia buvo apie 1000 lietuvių. Vokiečiams leidus, iš jų atrinko apie 60 balsingų vyrų ir pradėjo choro repeticijas. Bet po mėnesio B. Pakštas buvo išvežtas į Henfossę – Norvegija. Čia surinko įvairių instrumentų ir subūrė orkestrėlį, su kuriuo koncertavo vokiečiams ir norvegams. Pasibaigus karui, pateko į Svelviko stovyklą, kur su [[Juozas Grimskis|J. Grimskiu]] suorganizavo didelį vyrų chorą ir orkestrėlį, [[1945]] spalio mėn. surengė keletą koncertų. Vėl atvykęs į [[Vokietija|Vokietiją]], [[1945]]
Kunigo V. Katarskio pakviestas, [[1949]] su orkestru atvyko į JAV ir apsistojo Daytone, OH, kur įsijungė į lietuvių kultūrinę veiklą – giedojo bažnyčios chore, su orkestru rengė koncertus. Pakviestas [[Andrius Kairys|A. Kairio]], [[1950]] su orkestru persikėlė į Chicagą, IL. Čia nemažai koncertavo ir dalyvavo įvairiuose tautiniuose renginiuose. Iš gauto pelno poetui B. Brazdžioniui paskyrė 500 dolerių literatūrinę premiją. Pradėjus organizuoti Chicagos lietuvių jaunimo tautinį ansamblį, B. Pakštas buvo pakviestas jo meno vadovu ir dirigentu. Į ansamblį susibūrė iki 200 dainininkų, šokėjų ir muzikantų. [[1955]] m. [[gegužės 1]] d. Motinos dienos proga ansamblis surengė savo pirmąjį koncertą. Vėliau surinko daug įvairių lietuvių liaudies instrumentų ir įkūrė „Aušros“ orkestrą, kuris talkino „Dainavos“ meno ansambliui ir chorams, daug koncertavo. Pats B. Pakštas reiškėsi ir kaip smuikininkas, grojo Sekminių rageliu ir saksofonu, dalyvavo radijo ir televizijos laidose, skaitė paskaitas apie lietuvių liaudies instrumentus. [[1969]] su Sekminių rageliu, pagamintu [[Norvegija|Norvegijoje]], įgrojo 19 lietuvių liaudies dainų į magnetofono juostą, išleido plokštelę „Eikime mudu abudu". Su vokaliniais ir instrumentiniais ansambliais dalyvavo lietuvių dainų šventėse, kituose tautiniuose renginiuose. Visur jam padėjo žmona Emilija Kušleikaitė-Pakštienė, dukros Emilija Pakštaitė-Sakadolskienė – pedagogė ir chorvedė, Marija Pakštaitė-Smith, garsi dainininkė (sopranas). [[1985]] B. Pakštas su dukterimis lankėsi [[Lietuva|Lietuvoje]], dalyvavo respublikinėje dainų šventėje [[Vilnius|Vilniuje]].
Eilutė 14:
Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.
[[
| |||