Baigęs Šakių dviklasę rusų mokyklą, pas vargonininką [[Juozas Sodaitis|Juozą Sodaitį]] išmoko vargonuoti. [[1905]] m. buvo įsitraukęs į revoliucinę veiklą, [[1907]]–[[1910]] m. vargonininkavo įvairiose Lietuvos parapijose. [[1911]]–[[1912]] m. lankė vasaros [[Juozas Naujalis|Juozo Naujalio]] vargonininkų kursus [[Kaunas|Kaune]], įstojo į Vargonininkų sąjungą ir buvo išrinktas į Centro valdybą. Iš Paežerėlio [[1913]] m. persikėlė į [[Laižuva|Laižuvą]] pas [[Vaižgantas|Juozą Tumą-Vaižgantą]] vargonininkauti, tvarkė parapijos skaityklą, suorganizavo chorą, mokė giesmių ir lietuviškų dainų, koncertavo. Bet neilgai trukus išvažiavo į [[Vabalninkas|Vabalninką]] ir vargonininkavo pas kunigą [[Vladas Mironas|Vladą Mironą]]. [[1914]] m. su klebonu persikėlė į [[Daugai|Daugus]]. Čia subūrė chorą ir [[1915]] m. vasarą surengė tris vakarus-koncertus.
[[1918]]–[[1921]] m. išvyko iš Lietuvos, [[Drezdenas|Drezdeno]] konservatorijoje studijavo fortepijoną, kompoziciją ir dirigavimą, bet, dėl lėšų stokos, studijas nutraukė ir vėl grįžo į Lietuvą – Kauną. Iš pradžių dirbo [[Valstybės teatras|Valstybės teatro]] operos sufleriu, paskui perėjo į dramos trupę ir per trumpą laiką suvaidino apie 19 įvairių vaidmenų, buvo muzikos dalies vedėjas. Kartu dėstė muziką „Saulės“ mokytojų seminarijoje, nuo [[1923]] m. vadovavo [[Šaulių sąjunga|Šaulių sąjungos]] centriniam mišriajam chorui ir Jėzuitų gimnazijos chorui. Kaune pradėjo rašyti dainas. Greit išpopuliarėjo jo daina „Stasys“, „Dul-dul-dūdelė“, „Mes be Vilniaus nenurimsim“ ir kt.
[[1924]] m. išvyko į JAV ir apsigyveno Čikagoje. Su aktoriais Juozu Olšausku, [[Viktoras Dineika|Viktoru Dineika]], Jonu Dikiniu sudarė vodevilio teatrinę trupę „[[Dzimdzi drimdzi]]“ ir (su pertraukomis iki [[1931]] m.) gastroliavo po [[Amerikos lietuviai|Amerikos lietuvių]] kolonijas. [[1925]]–[[1927]] m. vadovavo Čikagos „Birutės“ chorui, bandė įkurti Lietuvių operą – [[1926]] m. [[gruodžio 5]] d. pastatė C. W. Glucko vieno veiksmo operą „Gegužės karalaitė“. [[1928]] m. pradėjo leisti žurnalą „Margutis“ (finansiškai rėmė J. Bačiūnas) – daina ir humoru žadino lietuvybę.
Nuo [[1932]] m. pradėjo rengti „Margučio“ radijo programas. „Margutis“ tapo centrine ašimi, apie kurią sukosi Čikagos ir jos apylinkių lietuvių kultūrinis gyvenimas. [[1936]] m. [[lapkričio 16]] d. pirmą kartą „Margučio“ programą perdavė į Lietuvą. [[1934]] m. [[liepos 19]] d. Pasaulinės parodos metu Čikagoje suorganizavo simfoninį koncertą, kurio dalis programos buvo lietuviška. Vienas ir su kitais artistais įdainavo kūrinių į plokšteles. Parašė tekstus knygelėms „Vanago plunksna“ (1927 m.) ir „Vanago sapnas“ (1928 m.). Keliuose „Margučio“ numeriuose spausdino įspūdžius iš koncertinių kelionių po Amerikos lietuvių kolonijas.
