Adomas Varnas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[ImageVaizdas:Adomas Varnas (1879-1979).jpg|thumb|Adomas Varnas, 1920 m.]]

Mokėsi pradžios mokykloje, vėliau – [[Mintaujos gimnazija|Mintaujos gimnazijoje]], [[1897]]–[[1900]] m. – [[KKS|Kauno kunigų seminarijoje]]. 1900 m. išvyko į [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgą]], kur studijavo dailę Imperatorinėje dailės mokykloje ir Štiglico centrinėje taikomosios dailės mokykloje. Nuo [[1903]] m. mokėsi [[Krokuva|Krokuvoje]], [[1905]]–[[1907]] m. studijavo [[Šveicarija|Šveicarijoje]], [[Ženeva|Ženevos]] dailės akademijoje. Baigęs studijas [[1908]] m. išvyko į [[Sicilija|Siciliją]] ([[Italija]]), tapė kalnų peizažus. [[1909]] m. grįžo į Lietuvą. Apsistojo [[Anykščiai|Anykščiuose]], Šlavėnų dvare. Nuo [[1910]] m. gyveno [[Zakopanė]]je ([[Galicija]]). [[1913]] m. vėl grįžo į Lietuvą, apsistojo [[Vilnius|Vilniuje]]. [[1917]]–[[1918]] m. dėstė [[Voronežas|Voroneže]] ([[Rusija]]). [[1919]] m. grįžo į Vilnių, dėstė [[Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija|Vytauto Didžiojo gimnazijoje]]1919 m. įsikūrė [[Kaunas|Kaune]], kur [[1920]] m. su kitais menininkais įkūrė [[Lietuvių meno kūrėjų draugija|Lietuvių meno kūrėjų draugiją]] (1920–[[1920]]–[[1922]] m. draugijos pirmininkas). [[1923]]–[[1939]] m. dėstė [[Kauno meno mokykla|Kauno meno mokykloje]]. [[1941]] m. persikėlė į išvaduotą Vilnių ir dėstė dailę [[VDA|Valstybiniame dailės institute]]. [[1944]] m. pasitraukė į [[Vokietija|Vokietiją]], gyveno [[Ravensburgas|Ravensburge]]. [[1949]] m. persikelia gyventi į [[Čikaga|Čikagą]]. Buvo lietuvių dailininkų sąjungos garbės pirmininkas, [[Amerikos lietuviai|Amerikos lietuvių]] inžinierių ir architektų sąjungos garbės narys, Amerikos lietuvių bendruomenės Čikagos apygardos kultūros tarybos garbės pirmininkas, Amerikos lietuvių [[filatelija|filatelistų]] draugijos garbės narys. Vienas iš Čikagos [[Čiurlionis|Čiurlionio]] galerijos steigėjų. Yra palikęs savo pėdsakų ir numizmatikos srityje. A. Varnas [[1922]]–[[1923]] m. buvo komandiruotas į [[Praha|Prahą]] vadovauti komisijai, prižiūrinčiai pinigų spausdinimą. Už [http://www.pinigai.lt/litu_banknotai/1922/#_100 banknotų projektus] ir pinigų spausdinimo priežiūrą Lietuvos banko generalinė taryba paskyrė dailininkui 15 000 litų atlyginimą. Nacionalinio [[Mikalojus Konstantinas Čiurlionis|M. K. Čiurlionio]] [http://www.muziejai.lt/kaunas/ciurlionio_muziejus.htm dailės muziejaus] numizmatikos skyriuje saugomas 5 litų banknoto eskizų projektų albumas, taip pat pirmųjų nuolatinių banknotų pavydžių albumas. O dabar trumpai, tačiau šiek tiek smulkiau apie Adomą Varną.

[[1920]] m. su [[Šilingas|Šilingu]] ir kitais [[literatūra|literatūros]], [[teatras|teatro]], [[dailė]]s ir [[muzika|muzikos]] darbuotojais [[Kaunas|Kaune]], organizuoja '''Lietuvių Meno Kūrėjų Draugiją''', kuriai vėliau pirmininkauja. Tai dar [[karas|karo]] metu puoselėta mintis sujungti [[kultūra|kultūros]] darbuotojus į bendrą darbo barą. Šios draugijos pastangomis gimsta: teatras, opera, Čiurlionies galerija, muzikos mokykla, meno mokykla. Vėliau Adomas Varnas organizuoja piešimo kursus Kaune, o nuo [[1934]] metų meno mokykloje dėsto piešimą, tapybą ir pritaikomą [[kompozicija|kompoziciją]]. [[1941]]-–[[1944]] metais [[Kauno Taikomos Dailės Institutas]] suteikia Adomui Varnui '''profesoriaus titulą''', kuriame profesoriauja iki [[1944]] metų vasaros. Važinėdamas po Lietuvą ir rinkdamas [[etnografija|etnografinę]] medžiagą ir [[fotografija|fotografuodamas]], kryžių surinko iki 2500 nuotraukų, A. Varnas nutapė daugybę nedidelio formato peizažų. Tai būdingi mūsų kraštui beržynėliai, pamiškės, sodybos, parugės, bažnytkaimiai, žiemos, Kauno ir Vilniaus miestų charakteringos dalys tapytojo labai jautriai pavaizduota žaismingų spalvų tonuose. Atgavus mūsų kraštui [[nepriklausomybė|nepriklausomybę]], šalia tapybos, gyvenimas įjungė dailininkus ir į pritaikomąjį meną. Todėl ir A. Varnui teko panašius darbus atlikti, kurie nustelbdavo net didesnius užmanymus. Pirmosios vinjetės ir užsklandos buvo skirtos kultūros [[žurnalas|žurnalams]] [[„Vairas“|„Vairui“]], '''„Pirmajam Barui“'''. Vėliau nemažą kiekį grafinių darbų padarė [[Antanas Smetona|A. Smetonos]] knygai „Pasakyta parašyta“. Tačiau šios rūšies [[grafika]], buvo persunkta '''''secesionistinio stiliaus''''', kuris XIX a. pabaigoje išplaukė iš [[Miunchenas|Miuncheno]], [[Berlynas|Berlyno]], [[Viena|Vienos]] meno salonų, todėl nėra taip savita ir būdinga dailininko charakteriui.

[[1908]] metais, Antroje lietuvių dailininkų meno parodoje [[Vilnius|Vilniuje]], Adomas Varnas pasirodė su savo pirmaisiais kūriniais ir nuo to laiko greta mūsų meno pirmūnų: [[Mikalojus Konstantinas Čiurlionis|M. K. Čiurlionio]], K. Šklėriaus, [[Petras Kalpokas|P. Kalpoko]] ryškiai ir produktyviai pajungia savo kūrybinį genijų [[lietuviai|lietuvių]] jaunutės tapybos ugdymui. Po suruoštų individualių parodų ([[1906]] - –[[1911]] m.), Adomas Varnas nusipelnė savarankiško tapytojo — [[portretas|portretisto]], grindusio portretuojamą asmenį giliu [[psichologija|psichologiniu]] tikrumu, neabejotinai valdžiusio įgytą akademinį išsilavinimą bei technines priemones su šiek tiek juntamu vakariečių mokyklų romantiniu atspalviu, vardą. '''Jo kūriniai''': '''''„Dailininkas ir gamtininkas“, „Pesimistas“, „[[Baltrušaitis]]“, „[[Jonas Biliūnas|Biliūnas]]“''''' ir visa eilė kitų portretų liudija dailininko visišką subrendimą piešime ir spalvų derinime. Tuomet jau pastebėta išryškėjusi tapytojo individualybė, pagrįsta logišku samprotavimu, su gausia kūrybine intuicija. Aiškus konstrukcijos supratimas, remiantis sintetiniu principu, formų pajautimas, dekoratyvinių plėmų nuosaikus reguliavimas, skoningas kontrastų panaudojimas ryškiu siūlu tęsiasi per visus A. Varno kūrybos laikotarpius. Adomas Varnas tapė portretus, nenuslysdamas į pigų išviršinį blizgesį ar banalų [[realizmas|realizmą]], kas buvo ypač pavojinga pačiam tapytojui, gyvenant neturtingose sąlygose. Adomo Varno paveikslas '''„Bangose“''' iš [[1912]] metų prabyla į žiūrovą labai jau svaria ir ryžtinga kalba. Ši dviejų galvų kompozicija plačia prasme simboliškai vaizduoja nelygią, tačiau prasmingą žmogaus gyvenimo kelionę, idealisto kelionę, apgaubtą audrų ir pavojų. Tai amžinos draugystės kilnus prisipažinimas, giliai širdimi pajaustas, energingu teptuko brūkiu tiksliai išpieštas, niūriuose spalvų tonuose ir pustoniuose išlaikytas ir užbaigtas paveikslas, liudijąs sekančioms kartoms lietuvio gerą skonį ir idealizmą. Tai spalvomis ir energingu rankos mostu išreikšta drobėje autobiografijos iškarpa. Dar prieš [[1914]]-–[[1918]] metų [[karas|karą]] Adomui Varnui buvo leista sugrįžti į Lietuvą, kur buvo beįsijungiąs į savo krašto jau įsibėgėjusį kultūrinį judėjimą. Tačiau karo liepsna išsiplėtė ir, persimetusi į mūsų žemę, aktyvius kultūrininkus, o drauge ir A. Varną, vėl išblaškė. [[Odesa|Odesoje]] A. Varnui buvo pavesta organizuoti šelpimą nuo karo nukentėjusiems pabėgėliams. Iš po dailininko teptuko taip pat iškila: '''''„[[Pranas Mašiotas|Mašioto]]“, „[[Jonas Jablonskis|Jablonskio]]“, „Yčo“''''', o ypač monumentalus '''''„[[Jonas Basanavičius|Basanavičiaus]]“ ir „Žilinsko“''''' portretai. Šiuose paveiksluose irgi juntamas tapytojo nuoširdus darbas, taiklus gamtos pastabumas, pasigėrėtinas piešinio valdymas. [[1927]] metais Kaune minėjo 20 metų kūrybinio darbo jubiliejų ir suruošė sukaktuvinę savo darbų parodą. [[1937]] metais - 30 metų darbo sukaktis, kurios proga suruošė apžvalgines parodas Kaune ir gimtajame miestelyje [[Joniškis|Joniškyje]]. Iš bažnytinių A. Varno paveikslų verta paminėti [[Joniškio bažnyčia]]i [[1937]] m. darytą Angelo Sargo altoriui prasmingą kompozicija, kuri įnešė jaukumo nors į vieną bažnyčios kampelį, nes pats bažnyčios vidus po restauracijos vietos vidurinės mokyklos piešimo mokytojo buvo skandalingai sudirbtas.