Aisčiai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš [[antika|antikos]] rašytojų germanų kaimynus estijus ir estijų tautas (''aestii'', ''Aestiorum gentes'') bene pirmasis paminėjo romėnų istorikas [[Publijus Kornelijus Tacitas]]. Apie [[98]] m. užbaigtame jo veikale ''Germania'' rašoma, kad „dešiniajame savo krante [[Baltijos jūra|Svebų jūra]] skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdarai yra tokie pat kaip [[svebai|svebų]], tačiau kalba artimesnė britų kalbai. Jie garbina Dievų motiną. Kaip savojo tikėjimo ženklą nešiojasi [[šernas|šernų]] atvaizdus, kurie [estijams] atstoja ginklus ir [...…] net priešų maišatyje saugo deivės garbintoją. [[Kalavijas|Kalavijus]] vartoja retai, dažniau – [[vėzdas|vėzdus]]“. Toliau Tacitas rašo, kad estijai „ieško naudos tiek jūroje, tiek seklumose, o pačiame [jūros] krante renka [[gintaras|gintarą]], kurį jie patys vadina žodžiu ''glesum'' ir parduoda neapdirbtą“. Anot romėnų rašytojo, estijai „[[javai|javus]] ir kitus laukų vaisius augina rūpestingiau, o žemę įdirba geriau, negu nerangūs [[germanai]]“.