[[1912]] m. baigęs [[Veiverių mokytojų seminarija|Veiverių mokytojų seminariją]] dirbo dab. [[LenkijLenkija|Lenkijos]]os pradžios mokyklose. Per [[1PK|Pirmąjį pasaulinį karą]] mokytojavo [[Poltavos gubernija|Poltavos gubernijos]] ir [[Petrogradas|Petrogrado]] pradžios mokyklose. [[1917]] m. Petrograde baigė ikimokyklinio auklėjimo kursus, [[1918]] m. Petrogrado pedagoginiame institute studijavo pedagogiką ir istoriją. [[1921]] m. grįžęs į Lietuvą mokytojavo [[Kėdainių gimnazija|Kėdainių gimnazijoje]], nuo [[1925]] m. – Lietuvos mokytojų seminarijoje Kėdainiuose. Nuo 1925 m. [[VDU|Lietuvos universitete]] dar studijavo istoriją. Dalyvavo Lietuvos mokytojų profsąjungos, [[LVLS|valstiečių liaudininkų]] ir Lietuvos jaunimo sąjungos veikloje. Po [[1926]] m. valstybinio perversmo atleistas iš mokytojo pareigų, [[1927]] m. įkalintas. Vėliau dirbo Kauno miesto Švietimo skyriuje. [[1930]] m. vienas [[Vaikų teatro draugija|Lietuvos vaikų teatro draugijos]] organizatorių, [[Spaudos fondas|Spaudos fondo]] valdybos narys. [[1931]]-[[1940]] m. Kaune vadovavo Lietuvos moterų globos komiteto mokyklai. 1940-[[1941]] m. dirbo Švietimo liaudies komisariate, 1941-[[1944]] m. – Kauno amatų mokykloje, nuo 1944 m. Kauno mokytojų seminarijos direktorius.
Bendradarbiavo spaudoje. Nagrinėjo švietimo tobulinimo, auklėjimo teorijos ir praktikos, mokytojų rengimo ir kitas pedagogines problemas, t.p. bendrąsias ir specialiąsias didaktikas. Kritikavo mechanine atmintimi grįstus mokymo metodus, propagavo vaizdumo ir aktyvumo principus. Parašė lietuvių kalbos ir istorijos vadovėlių, knygų muzikinio ir scenos ugdymo klausimais, scenos veikalėlių vaikams: „Sapnas Velykų naktį“, „Paparčio žiedas“ (abu 1918 m.), <ref>Laura Blynaitė. {{VLE|VI}} 545 psl.</ref>
