Mykolas Merlinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Apie [[1705]] parašė poleminį veikalą „Ar reikia reformuoti lietuvių kalbą?“ (''An Lithvanicae Lingvae Reformatio sit necessaria?''; buvo platinamas rankraščiu). [[Karaliaučius|Karaliaučiuje]] išleido lietuvių kunigams skirtą veikalą „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ (''Principium primarium in lingva Lithvanica'' [[1706]] m.), kuris sukėlė pirmąją filologinę polemiką, jos esmė – ar galima rašomąją lietuvių kalbą pertvarkyti atsižvelgiant į liaudies kalbą, ar reikia, kaip teigė oponentai, remtis gramatikomis ir kurti filologinę mokslo draugiją. Jis lietuvių kalbos problemas tyrinėjo platesniame [[Europa|Europos]] [[kalbotyra|kalbotyros]] kontekste, atkreipė dėmesį į lietuviškų religinių raštų ir šnekamosios kalbos atotrūkį, siūlė reformuoti rašto kalbą remiantis gyvosios kalbos principais, su lietuviais kalbėti taisyklingai lietuviškai. Vienas pirmųjų ragino rinkti lietuvių liaudies dainas ir smulkiąją tautosaką laikydamas ją tobuliausiu kalbos vartosenos pavyzdžiu; šias nuostatas diegė savo parapijoje. Rašytinėje lietuvių kalboje jo idėjos pritaikytos J. Šulco išverstose [[Ezopas|Ezopo]] pasakėčiose (1706 m.) – pirmojoje lietuviškoje pasaulietinėje knygoje. Polemika turėjo įtakos [[XVIII a.]] – [[XIX a.]] lietuvių filologams. <ref>Liucija Citavičiūtė. {{VLE|XIV}} 717 psl.</ref>