Paralelizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Kellogg257 (aptarimas | indėlis)
l
(Jokio skirtumo)

05:25, 24 birželio 2009 versija

Paralelìzmas (gr. parallēlos – lygiagretus) – dviejų dalykų sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant, panašios sintaksinės sandaros sakinių išdėstymas gretimose teksto dalyse.

Viena svarbiausių meninių priemonių, pagrįsta kartojimo principu: antroji teksto frazė kartoja pirmosios frazės sintaksinę sandarą, bet nekartoja jos žodžių:

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų.
(Maironis)

Naudojant paralelizmą, gramatiškai panašios frazės tarsi suartina skirtingiems kontekstams priklausančias žodžių reikšmes.

Poezijoje gali būti sugretinami ne tik panašios sintaksinės sandaros elementai, bet ir panašios intonacijos ar garsinės struktūros, net panašios kompozicijos elementai[1].

Vartosena

Akmuo be kraujo
vanduo be sparnų,
papartis be žiedelio.
O aš jaunasis
jaunas bernelis,
be jaunosios mergelės.
(Lietuvių liaudies daina)
Tos naktys – tokios tamsios ir baugios,
Tos mintys – tokios juodos ir sunkios...
(Vincas Mykolaitis–Putinas)

Šaltiniai

  1. „Paralelizmai, kaip mąstymo universalijos, intensyviai dalyvauja lyrinėse struktūrose, sudarydami įvairias hierarchijas – fonemų, morfemų, leksemų – iki sintaksinių ir semantinių darinių. Paralelūs yra rimai, paralelios eilutės, paralelūs reiškiniai, kurie vyksta gamtoje ir kultūroje. <...> Paralelizmai išryškėja liaudies dainose, pirminėse poetinėse lytyse. Ir lietuvių seniausios dainos pasižymi nepaprastu paralelinių struktūrų dermingumu. <...> Paralelumas eilėraštyje labiausiai pabrėžiamas grįžtant, kartojant, tarsi nematomame paviršiuje ryškinant nematomą simetrišką ornamentą.“ (Viktorija Daujotytė. „Mažoji lyrikos teorija“. „Vaga“, 1977. – Psl. 117–118)