Sergejus Prokofjevas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Kellogg257 (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 7:
 
Grižęs i Peterburgą, [[1916]] m. Prokofjevas sukuria operą „Lošėjas“ , o kitų metų vasarą parašo „Klasikinę simfoniją“, fortepijoniniu pjesiu ciklą „Akimirkos“ ir I koncertą smuikui.
 
[[1918]] m. pavasarį Prokofjevas išvyksta į koncertinę kelionę po Ameriką ir išbuvo užsienyje 15 metų. Ten daug koncertavo kaip pianistas ir dirigentas‚ tapo pasauline ižymybe. Amerikos ir Europos miestuose statomos jo operos ir baletai, grojami simfoniniai kūriniai. Užsienyje parašė daug fortepijoninių pjesių, simfonijų.
 
[[1933]] m. Prokofjevas visam laikui grįžo į gimtąjį kraštą. Apsigyveno Maskvoje ir iškart įsijungė į aktyvią muzikinę veiklą. Tėvynėje Prokofjevas pirmiausia sukure baletą „Romeo ir Džiuljeta“.
 
Paskutiniais gyvenimo mėnesiais Prokofjevas dar tobulino savo pamėgtus kūrinius – operą „Karas ir Taika“ ir baletą „Sakmė apie akmeninę gelę“. Paskutinės šio baleto natos buvo įrašytos į partitiūrąpartitūrą kompozitoriaus mirties dieną – [[1953]] m. [[kovo 5]] d.
 
Nepaprastai gausus ir įvairus yra Prokofjevo kūrybinis palikimas. Jis parašė 8 operas: “Meilė trims apelsinams“, “Semjonas Kotka“, “Sužadėtuvės vienuolyne“,“Karas ir Taika“... 7 baletus: “Romeo ir Dziulijeta“ yra vienas populiariausių, 7 simfonijas, 10 instrumentinių koncertų, daugiau kaip 30 simfoninių siuitų ir vokalinių simfoninių kūrinių, 15 sonatų įvairiems instrumentams, instrumentinių ansambliu, daugybę pjesių fortepijonui, romansų ir muzikos kino filmams bei dramos spektakliams. Dauguma tų kūrinių skamba pasaulio scenose.