Igvasu krioklys: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Pridedama: hr:Vodopadi Iguazú |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 3:
[[Vaizdas:Iguazu Décembre 2007 - Panorama 5.jpg|thumb|right|320px|Igvasu krioklys]]
'''Igvasu krioklys''' ({{es|Cataratas del Iguazú}}; {{pt|Cataratas do Iguaçu}}) – yra [[Parana|Paranos]] intake [[Igvasu (upė)|Igvasu]] upėje (23 km nuo žiočių), [[Argentina|Argentinos]] ([[Misionesas|Misioneso prov.]]) ir [[Brazilija|Brazilijos]] ([[Paranos valstija|Paranos valst.]]) pasienyje. Priklauso [[Igvasu nacionalinis parkas|Igvasu nacionalinam parkui]]. Pavadinimas ''Y guasu'' [[gvaranių kalba]] reiškia „didysis vanduo“.
== '''Faktai apie Igvasu krioklį''' ==
Krioklys sudarytas iš 275 protakų, kurių aukštis siekia iki 80 m. Visos krioklių sistemos ilgis 2,7 km. Tarp atšakų – daugybė salų. Ypač įspūdinga krioklio dalis yra vadinamoji „Velnio gerklė“ ({{es|Garganta del Diablo}}) – U formos 150 m pločio ir 700 m ilgio klifas, kurio kraštais krenta milžiniška vandens srovė.
eilutė 11 ⟶ 13:
{{panorama|Iguazu Décembre 2007 - Panorama 1.jpg|2000px|Krioklio panorama iš Brazilijos pusės}}
== '''Į bedugnę krentantis vandenynas''' ==
Vanduo verpetais verčiasi žemyn nuo pusmėnulio pavidalo skardžio ilga, maždaug 275 kaskadų linija, vis pertraukiama įsiterpusių salelių ar uolienų atodangų. Kai kurios šių kaskadų neria stačia galva žemyn nuo skardžio, kitos dūžta į laiptuotas atbrailas - ,,ištisas į bedugnę krentantis vandenynas”, kaip jį vaizdžiai apibūdino šveicarų [[botanikas]] [[Robertas Chodatas.]]
Artėdama prie [[krioklių]], [[upė]] daro platų vingį ir išplatėja. Galiausiai vandens griaudimas nuvilnija per kalnus it perkūnija, kurią galima girdėti net už 24 km. Sausį ar vasarį, pačiame vasaros liūčių sezono įkarštyje, krioklio vanduo kas sekundę galėtų pripildyti beveik po keturis 50 m plaukimo baseinus.
Aukščiausias iš Igvasu kaskadų Sandraugos krioklys neria į įspūdingą prarają, vadinamą Velnio Rykle. Ją upė išgraužė išilgai tektoninio lūžio. Galiausiai vaga dar padaro virtinę stačių vingių ir įteka į Paranos upę.
Tūkstančiais sraunumų ritasi kūliais vandenys, pakeliui persekiodami vabzdžių debesis. Į [[kerpes]] panašūs vandens [[augalai]], pasislėpę po vandens skraiste, auga uolienų atodangose. Karštas, drėgnas atogražų miškas, kurio tankmėje gausu [[paparčių]], [[bambukų]], [[palmių]] ir [[pušų]], juosia tarpeklį ir tarsi didžiulė žalia skara užkloja jo laiptuotus šlaitus.
== '''Augalija''' ==
Samanos, lianų ir [[bromelijų]] girliandos puošia medžius. Jų lapijoje šmėkščioja šimtai skirtingų drugelių, ryškiaspalvės aros ir [[papūgos]]. Savo ryškiomis spalvomis šie miško gyventojai, rodos, varžosi su galybe laukinių [[orchidėjų]], kurios visu gražumu pražysta pavasario vėsoje (rugpjūčio – spalio mėnesiais ).
Prie klegančių kapucinų ir įvairiausiais balsais čirškiančių paukščių choro dar prisideda ir [[juodų staugūnų]] riaumojimas. Girių tankmėje klaidžioja elniai ir laukinės katės – ocelotai ir jaguarai. Tačiau labiausiai paplitę žinduoliai yra triušio didumo [[agutis]] ir dvi didumo sulig kate graužikų rūšys: [[paka]], kurios kailiukas nusėtas šviesiomis dėmėmis, ir ilganosis [[meškėnas]] nė kiek ne trumpesne uodega.
== '''Pavadinimo kilmė''' ==
Ispanų tyrinėtojas [[Alvaras Nunezas Cabezas de Vaca]] buvo pirmasis europietis, pamatęs krioklius ([[1541 m]].). Būdamas pamaldus žmogus, jis pavadino krioklį Švč. Marijos vardu –Salto de Santa Maria. Tačiau šis pavadinimas neprigijo ir netrukus krioklį imta vėl vadinti Igvasu – lygiai taip, kaip jį vadino čionykščiai indėnai [[gvaraniai]]. Jų kalba tai reiškia ,,didieji vandenys”.
Pasak indėnų legendos, šios genties vado sūnus Taroba stovėjęs ant upės kranto ir maldavęs dievų gražinti regėjimo dovaną princesei, kurią jis mylėjęs. Dievai išklausę jo prašymą: aidint griausmams, [[tarpeklis]] po jo kojomis prasivėręs ir upė smigusi bedugnėn, kartu nusinešdama ir Tarobą. Tačiau princesė iš tiesų praregėjusi ir pirmoji pamačiusi Igvasu krioklį.
== '''Jėzuitų gyvenvietės''' ==
De Vaca nesusižavėjo Igvasu kriokliu. Jis apibūdino reginį tik kaip ,,vertą dėmesio”, pastebėdamas, kad ,,purslai ištykšta daugiau nei į dviejų ieties metimų aukštį virš paties krioklio”. Įkandin ispanų keliautojo į šiuos kraštus patraukė [[jėzuitų vienuoliai]]. Jie kūrė misijas ir ėmėsi versti vietinius žmones į [[krikščionybę]].
Vėliau jėzuitai kūrė gyvenvietes, norėdami apsaugoti gvaranius nuo vergų pirklių, grobusių indėnus darbui į portugalų ir ispanų plantacijas, savivalės. Žemvaldžiams apskundus jezuitus Ispanijos karaliui [[Karoliui III]], šis [[1767 m.]] ištrėmė juos iš [[Pietų Amerikos]], prisibijodamas vis didėjančios ordino galybės. Netoliese, [[Posado]] mieste, [[Argentinoje]], išlikusios [[San Ignacijaus Minio]] (1696 m.) misijoje dabar įkurtas turizmo centras, priimantis krioklio lankytojus.
== '''Geriausi vaizdai''' ==
Ir [[Brazilijos]], ir Argentinos teritorija abipus krioklio yra nacionalinis parkas. Įspūdinga krioklio panorama atsiveria iš Brazilijoje esančios parko dalies, į kurią patenkama iš Kuritibos, įsikūrusios [[netoli Atlanto vandenyno]] pakrantės. Įspūdingiausias reginys turistus pasitinka rytą. Argentinos pusėje krioklio alsavimą galima pajusti iš arčiau. Antai [[San Martino]] krioklį, dviem šuoliais neriantį iš 30 m aukščio, bei šiurpią Velnio Ryklę galima pasiekti pėsčiųjų tiltu. Šiais vaizdais geriausiai grožėtis vakaro prietemoje, juodiesiems čiurliams grįžtant į lizdus. Beje, parko lankytojai gali ne tik grožėtis kriokliu, bet ir pasivaikščioti atogražų miško, panašaus į Amazonės hilėją, takais.
{{commons|Iguazu Falls}}
| |||