Adaptacija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Organizmą veikia gamtiniai (paros ir metų laiko, [[Žemės atmosfera|atmosferos]] pokyčiai, [[klimatas|klimato]] ir geografinės sąlygos, aukšta ir žema [[temperatūra]], maisto ir [[vanduo|vandens]] trūkumas) ir socialiniai ([[darbas]] ir kūrybinė žmogaus veikla, [[mokslas|mokslo]] ir [[technika|technikos]] evoliucija, [[civilizacija]], hipodinamija) veiksniai. Organizmo adaptacinei veiklai būdinga kelios elgsenos formos: dirgiklių poveikio vengimas (nuo [[saulė]]s slepiamasi pavėsyje), aktyvi adaptacija (padedanti reguliaciniams mechanizmams - šiltoje aplinkoje prakaituojama, kopiant į kalną, dažniau ir giliau kvėpuojama), pasyvi adaptacija - pasyvi organizmo sąveika su dirgikliu ir nereagavimas į jį. Jos pradinė fazė yra pavojaus, kuri atsiranda, veikiant fiziologiniam arba patogeniniam faktoriui, keičiantis aplinkos sąlygoms. Sujaudinama [[centrinė nervų sistema]], pakinta [[kraujospūdis]] ir [[kvėpavimas]]. Pereinamosios fazės (perėjimo į pastovią adaptaciją) metu centrinėje nervų sistemoje formuojasi valdymo mechanizmai, pakinta medžiagų apykaita, suaktyvėja antinksčių žievės - jos hormonų veikla. pastovios adaptacijos fazei būdinga audinių membranų ląstelių ir viso organizmo homeostazė. Organizmas įgyja specifinį ir nespecifinį atsparumą. Desadaptacijos fazėje sutrinka anabolizmo, katabolizmo ir fiziologinių sistemų sąveika, pakinta organizmo pastovumo rodikliai, vėl aktyvinamas kvėpavimas ir kraujotaka, eikvojama daug energijos. Reiškiasi tada, kai funkcinis aktyvumas ar faktorių veikimas naujose sąlygose priartėja prie ekstremalių.

[[kategorijaKategorija:Biologija]]