Livonijos ordinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Image:Veliava.jpg|thumb|240px|Livonijos žemėskrašto vėliava]]

'''Vokiečių ordino Livonijos žemėkraštas''' ({{lot|Domus Theutonicorum in Livonia}}, {{vok|Meistertum Livland}}) - Vokiečių ordino šaka, 1237-1561 m. gyvavusi [[Livonija|Livonijoje]]. Įkurta [[1237]] m. kaip [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]] šaka dabartinės [[Latvija|Latvijos]] ir [[Estija|Estijos]] žemėse, [[Kalavijuočių ordinas|Kalavijuočių ordinui]] pralaimėjus [[Saulės mūšis|Saulės mūšį]] ([[1236]]) ir nebesugebant toliau veikti savarankiškai. Iš pradžių buvo glaudžiai susijęs su savo centru [[Prūsija|Prūsijoje]], tačiau nusilpus Vokiečių ordinui, nuo XV a. vidurio iki pat išformavimo ([[1561]]) tvarkėsi savarankiškai.

Vokiečių ordino Livonijos žemei vadovavo [[krašto magistras]], renkamas iki gyvos galvos ir tvirtinamas [[Vokiečių ordinasordino didysis magistras|Vokiečių ordino]] didžiojo magistro]]. Rezidavo [[Ryga|Rygoje]] ir [[Cėsys]]e. Magistro pavaduotojas buvo krašto maršalas (landmaršalas), atsakingas už Ordino kariuomenę. LandmaršaloKrašto maršalo rezidencija buvo [[Sigulda|Siguldoje]]. Pilnateisiai Ordino nariai (kariai ir dvasininkai) vadinosi broliais. Jų skaičius svyravo nuo 400-500 (XIV-[[XVI amžius|XVI]] a.) iki 120-150 (XVI a. vidurys). Nepilnateisiais nariais buvo amatininkai ir tarnai. Ordino kariuomenę sudarė nariai su ginklanešiais (knechtais) ir vasalais. XV a. pradžioje kariuomenės dydis siekė 4000 žmonių.

[[Image:Landmaršalo antspaudas.jpg|thumb|190px|LandmaršaloLivonijos krašto maršalo antspaudas]]

Karinė Ordino livoniškosios šakos politika Lietuvoje irgi nebuvo sėkminga. XIII a. jo pralaimėti [[Skuodo mūšis|Skuodo]] ([[1259]] m.), [[Durbės mūšis|Durbės]] ([[1260]] m.), [[Karusės mūšis|Karusės]] ([[1270]] m.), [[Aizkrauklės mūšis|Aizkrauklės]] ([[1279]] m.), Jersikos ([[1281]] m.) mūšiai neleido Ordinui tikėtis įsigalėti net pietinėse kuršių, žiemgalių ir sėlių žemėse, nekalbant jau apie pačią etninę Lietuvą ar Žemaitiją. Kita vertus, XIII a. antrojoje pusėje Ordinui pavyko nustumti sieną su [[Žemaitija]] gerokai į pietus, ypač ties [[Telšiai]]s ir pajūriu, o [[Žiemgala|Žiemgaloje]] nusistumta net iki [[Pasvalys|Pasvalio]] (siena, artima dabartinei, tapo tik Vytauto laikais). Dėl XIII a. gale prasidėjusios trinties su Rygos arkivyskupu Ordinas užsiėmė vidaus problemomis ir Lietuvos nepuolė iki pat [[Gediminas|Gedimino]] valdymo antrosios pusės (iki [[1331]] m.). Be to, daug lėmė ir [[Gediminas|Gedimino]] (1316-1341) diplomatinė taiki politika su Livonija. Intensyviausi žygiai į Lietuvą buvo rengiami XIV a. 6-8 dešimtmetyje, kai Vokiečių ordino Livonijos šaka puldinėjo Lietuvą kasmet, niokodama tas jos sritis, kurių nepasiekdavo Vokiečių ordino Prūsijos šaka, t.y. dabartinę Vidurio ir Rytų Lietuvą. Per 1345-1377 m. laikotarpį Vokiečių ordinas iš Livonijos surengė apie 30 žygių į Lietuvą, dalį jų sinchronizuodami su Vokiečių ordino Prūsijos žeme, kad išskaidytų lietuvių pajėgas. Lietuva kariniu požiūriu irgi nebuvo pasyvi Livonijos atžvilgiu – į ten žygius surengė Gediminas ([[1329]] m.), Algirdas ([[1345]], [[1369]] m.), Kęstutis ([[1375]], [[1376]], [[1377]] m.), Švitrigaila ([[1373]] m.), Andrius Algirdaitis ([[1375]] m.). (Lietuvai rūpėjo ir [[Ryga]], ir [[Daugpilis]], nes turint juos, buvo galima turėti ir svarbiausią šiaurinį prekybos kelią – Dauguvos upę.) Po [[Žalgirio mūšis|Žalgirio]] ([[1410]] m.) ir ypač po [[Pabaisko mūšis|Pabaisko mūšio]] ([[1435]] m.), kuriame Vokiečių ordino Livonijos žemėkraštas kovėsi [[Švitrigaila|Švitrigailos]] pusėje, Ordinas Lietuvai grėsmės ne tik nebekėlė, bet ir tapo vienu iš Lietuvos sąjungininku kovoje prieš Rusiją.