Anglų literatūra: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Europa|Europos]] žemyno kultūra skverbėsi į Angliją įvairiausiais keliais; kaip niekad anksčiau, gausiai plito verstinė literatūra; lygia greta su antikos klasikais Anglijoje buvo gausiai verčiami italų, prancūzų ir ispanų rašytojų kūriniai; labai paplito mokslinis-filosofinis judėjimas, kuris amžiaus pabaigoje vainikavosi [[Frensis Bekonas|Frensio Bekono]] (''Francis Bacon'', 1561–1626 m.) filosofinės sistemos atsiradimu. [[Bekonas]] lotynų kalba parašė utopinį romaną „Naujoji Atlantida“ (1623 m.), kuriame jis šlovina mokslą, laikydamas mokslinės technikos pažangą būsimojo laimingo žmonijos gyvenimo pagrindu. Nepaprastai išsivystė taip pat [[grožinė literatūra]]. Eidama keliu, kurį pramynė pirmieji italų lyrikų sekėjai [[Tomas Vajetas]] (Thomas Wyatt, 1503–1542 m.) ir [[Henris Hovardas]], [[Saris|Sario]] grafas (Henry Howard Earl of Surrey, 1517–1547 m.), suklestėjo puiki lyrinių poetų plejada; kiti poetai sukūrė epines poemas, savo pobūdžiu artimas [[Ariostas|Ariosto]] ir [[Tasas|Taso]] poemoms. Vajetas labiausiai mėgo [[Petrarka | Petrarkos]] poeziją ir, jos veikiamas, įvedė į anglų literatūrą soneto formą, kuri ligi tol [[Anglija | Anglijoje]] buvo nežinoma. Vajetas dar sekė italų poetų kūryba, o Seris su ja elgėsi jau laisviau, nukrypdamas nuo griežtos italų soneto formos, bet laikydamasis lyrinės šio žanro esmės, tęsdamas ir tobulindamas šį žanrą anglų poezijoje. Taip pat sparčiai vystėsi anglų romanas: riterių, pastoralinis, avantiūrinis ir realinis-buitinis; pagaliau atsirado turtinga dramaturgija, kurios korifėjus buvo Šekspyras. Anglų Renesansas turėjo du stambius veikėjus – [[Tomas Moras|Tomą Morą]] ir Viljamą Šekspyrą. Pirmasis jų kūrė šios epochos pradžioje, antrasis – jos pabaigoje.

[[XVII amžius|XVII a.]] herojiškasis anglų teatro laikotarpis ėmė artėti į pabaigą. Artėjo [[puritonai| puritonų]] revoliucija. Netrukus po pilietinio karo pradžios trimis revoliucinio parlamento aktais ([[1642]], [[1647]], [[1648]] m.) teatras Anglijoje buvo uždarytas, o teatrų pastatai sugriauti; pasirodymas scenoje buvo paskelbtas nusikaltimu, o aktorius įsakyta viešai plakti bizūnais ir sodinti į kalėjimą.