Žemaičiai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 78.56.147.144 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (naudotojo Homo keitimas) |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 24:
[[pl:Żmudzini]]
[[ru:Жемайты]]
Žemaitijoje, kaip ir Aukštaitijoje, vyrauja daugiabalsė mažorinė muzika, nors nevengiama ir vienbalsio — solinio dainavimo. Senosios vienbalsės dainos skamba labai savitai, su žemaičiams būdingais patęsimais, išvingiavimais, priegaidėmis (foršlagais), atsikvėpimais žodžio viduryje, staigiais užšaukimais ir t. t.
Dvibalses bei tribalses dainas žemaičiai dainuoja gan laisvai, labai mėgsta gerai atsikvėpę ir negailėdami balso ilgai patęsti, papuošti melodiją įvairiais pavingiavimais, pabaigoje pridėti priegaidžių:
Nors žemaičių dainos, kaip ir aukštaičių, yra mažorinės, dažnai atliekamos gana garsiai, tačiau daugumai jų yra būdingas lyrizmas, net skaidrus, graudulingas ilgesys. Kartais net galima pagalvoti, kad jos yra ne mažorinės, o minorinės. Tai labai brangus jų ir visos mūsų tautos bruožas, ir jis niekur kitur — nei dainų žodžiuose, nei kalboje - taip neišryškėja kaip melodijoje.
Žemaičiuose daugiau negu kitur yra paplitęs labai gražus dainavimo būdas, kai melodiją, ypač dainuojamą vyrų, veda vienas žmogus, o kiti atitaria antruoju ar trečiuoju balsu. Žinoma, tada melodija girdisi silpniau už antrą balsą, tačiau gaunamas labai gražus solo dainuojančiojo ir būriu atitariančiųjų derinys. Ši tradicija labai gyvenimiška: gabiam, balsingam dainininkui sudaroma proga pasirodyti, padainuoti solo. Tuo tarpu turintys ne itin gerą klausą ir mažiau išlavintą balsą kolektyviai pritardami jaučiasi visai drąsiai. Nuo dainos nevejamas nė vienas.
| |||