Identitetas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
== Tapatumas ==
'''Tapatumas''' (''identitetas'') – tai subjektyvus savęs, kaip individo, derinančio įvairius socialinius vaidmenis, supratimas. Ši sąvoka išreiškia asmens gebėjimą apibūdinti save, atsakant į klausimą „kas aš esu?“ ir gautus įvairius atsakymus derinti tarpusavyje.
''Asmens tapatumas'' nusako žmogaus vientisumą. Aš vaizdo vienybę. Jis susijęs su individo vidiniu poreikiu išlikti pačiu savimi.
Pirmas tapatumo sąvoką psichologijoje pavartojo [[S.Fridas|S. Freud,]] aiškindamas, kaip vaikas perimą jam reikšmingų žmonių elgesį, prisiima moters arba vyro vaidmenį.
== Teorijos sąvoka ==
eilutė 12 ⟶ 11:
== Tapatumo ieškojimas ==
[[Paauglys|Paaugliai]], ieškodami savo tapatumo, yra linkę eksperimentuoti: [[seksas|sekse]], karjeroje, [[religija|religijoje]], [[politika|politikoje]] ir t.t. Kartais jie tyčia save išbando netikėčiausiose situacijose: „žaidžia“ [[
[[E. Eriksonas|E.Erikson]] ir [[J. Marcia]] nuomone, asmens tapatumas gali būti suteiktas arba sukonstruotas. [[Motina]] suteikia vaikui „vaiko“ vaidmenį, [[religinė bendruomenė]] suteikia tam tikrą vaidmenį savo nariui ir t.t. O tapatumą žmogus kompensuoja, spręsdamas, kuo būti, prie kurios grupės šlietis, kokias vertybes pasirinkti ir t.t. Toks tapatumas – sprendimo proceso padarinys. Prisiėmę tapatumą arba apsisprendę, asmenys įgyja vidinio vientisumo jausmą.
== Tapatumo lygmenys ==
'''Neaiškiu tapatumu''' – [[tyrinėtojas|tyrinėtojai]] laiko tokius atvejus, kai [[asmuo]] nėra įsipareigojęs kokiai nors sričiai, nesvarsto ir neigia poreikį mąstyti apie savo asmeninius tikslus bei [[vertybės|vertybes]], nedaro jokių tvirtų sprendimų, kad įgyvendintu savo pasirinkimus. Jis nesirūpina savo gyvenimo kryptingumo apibrėžimu, jaučia negalįs savo padėties kontroliuoti. Jis neturi aiškaus savivaizdžio.
'''Užsisklendimas''' – tai tapatumo [[lygmuo]], apibūdinamas, kaip įsipareigojimas kokiai nors sričiai, nesvarstant alternatyvų. Šioje būsenoje esantys [[žmogus|žmonės]] įgyvendina tam tikrus tikslus ar
'''Moratoriumas''' – tai pereinamoji [[būsena]], būdinga žmonėms aktyviai kuriantiems savo tapatumą. Šią būseną išgyvenantys žmonės aktyviai tyrinėja alternatyvas, mėgindami rinktis kurią nors iš jų. Moratoriumo [[būsena]] mažiausiai stabili, kartais ji dar vadinama [[krizė|krize]], nes siejasi su troškimu ką nors savo gyvenime pakeisti. [[A. Waterman]] nuomone, iš neaiškaus tapatumo ir užsisklendimo būsenų pereiti į pasiekto tapatumo galima tik per moratoriumo būseną. Ši būsena negali trūkti ilgai, nes jeigu ji užtrunka, auga nerimo lygis, susijęs su asmens tikslų, vertybių, įsitikinimų užbaigtumo stoka. Dėl didelio nerimo formavimasis gali sulėtėti.
'''Pasiektas tapatumas''' – tai [[būsena]] būdinga žmonėms, išgyvenusiems kritinį periodą ir po tam tikrų apmąstymų bei tyrinėjimų tvirtai apsisprendusiems. Apibūdindami šio tapatumo lygmens asmenis,''' [[J.Marcia]]''' ir '''S. Archer''' nurodo, kad jie yra rimtai apsvarstę skirtingas požiūrių ar įsitikinimų sistemas ir pasirinkę vieną, kuriai yra įsipareigoję. Tvirtas [[apsisprendimas]] ir tikrumas dėl savo pasirinkimo skiriasi nuo užsisklendimo lygmeniui būdingo nelankstumo ir teisuoliškumo. Šioje būsenoje esantys [[žmonės]] turi savo turi savo [[pasaulėžiūrą]] ir mažiau priklausomi nuo aplinkinių nuostatų. Šis lygmuo nereiškia tapatumo raidos pabaigos. Žmogus gali vėl pradėti svarstyti alternatyvas, jei ankstesni sprendimai pasirodo netinkami. ([[J.Marcia ir kiti..1993]]).
| |||