Alandų klausimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pirmojo pasaulinio karo metais Rusija vėl atstatė įtvirtinimus ir išdėstė Alandų salyne savo karinį garnizoną. [[1917]] m. gruodžio 25-29 dienomis, jau po Suomijos nepriklausomybės paskelbimo ir vykstant Brest-Litovsko taikos deryboms, Alandų salų gyventojai surengė neoficialų plebiscitą, kuriame didžioji dalis pasisakė už grįžimą į Švedijos sudėtį. Prasidėjus vidaus karui Suomijoje, Švedijoje pasklido ar buvo paskleistos žinios apie rusų kareivių daromas skriaudas civiliams Alandų salų gyventojams. Be to, Alanduose išsilaipinus suomių kariams prasidėjo kovos tarp jų ir rusų karinės įgulos. Švedija pasiuntė į Alandus karinę ekspediciją, kuri susitarė, kad iš salų bus evakuotos tiek rusų, tiek suomių karinės pajėgos. Vėliau švedų kariniai daliniai iš Alandų buvo atitraukti ir Suomijos vyriausybės susitarimu į salas atvyko vokiečių karinės pajėgos. [[1919]] m. Alandų salų gyventojai surengė dar vieną plebiscitą, kuriame 96 proc. salų gyventojų pasisakė už susijungimą su Švedija. Suomijos-Švedijos ginčas dėl Alandų salų buvo perduotas spręsti Tautų Sąjungos Tarybai. [[1921]] m. Tautų Sąjungos Taryba pripažino suvereno teises į Alandų salas Suomijai, tačiau kartu nustatė ypatingą jų statusą bei autonomiją Suomijos Respublikos sudėtyje. Alandų salos buvo pripažintos demilitarizuota zona, gyventojai atleisti nuo karinės prievolės Suomijos armijoje, jiems užtikrinta pirmenybė žemės pirkimo-pardavimo sandėriuose, o taip pat įtvirtinta viena oficiali švedų kalba (skirtingai nuo dviejų valstybinių kalbų likusioje Suomijos teritorijoje). Alandų konvenciją [[1921]] m. garantavo ne tik Švedija ir Suomija, bet taip pat ir Vokietija, Didžioji Britanija ir Prancūzija.

 

 

[[en:Åland crisis]]