Jurgis Vladislovas Giedraitis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Jurgis Vladislovas Giedraitis''' ({{pl|Jerzy Władysław Giedroyć}}, ([[1906 m.]] [[liepos 27]] d. [[Minskas]] – [[2000 m.]] [[rugsėjo 14]] d. Mezons-Lafite, {{fr|Maisons-Laffitte}}, [[Paryžius|Paryžiaus]] priemiestis) – [[Lenkij]]os politikas, teisininkas, publicistas.

Kilęs iš [[Lietuvos]] [[kunigaikštis|kunigaikščių]] [[Giedraičiai (giminė)|Giedraičių giminės]]. [[1929]] m. [[Varšuvos universitetas|Varšuvos universitete]] baigė teisę, studijavo istoriją.

Iki [[1939]] m. dirbo Lenkijos valdžios įstaigose, [[1931]]-[[1937]] m. leido ir redagavo laikraštį „Bunt Młodych“, 1937-1939 m. žurnalą „Polityka“. [[1941]]-[[1944]] m. tarnavo lenkų Karpatų brigados artilerijoje Rytuose ir [[Italij]]oje. Karinės propagandos biuro vadovas V. Anderso 2 korpuse. Nuo 1945 m. gegužės mėn. dirbo Lenkijos vyriausybės [[London]]e informacijos ministerijoje.

[[1946]] m. [[Roma|Romoje]] įsteigė leidybos ir tyrinėjimų centrą – Literatūros institutą (''Instytut Literacki''); nuo [[1947]] m. čia ėmė leisti mėnraštį „Kultura“. 1947 m. Literatūros institutas ir „Kulturos“ redakcija perkelti į Paryžių. Jo iniciatyva mėnraštyje suformuota vadinamoji kultūros politinė linija: stiprus, bet ne nacionalistinis Lenkijos valstybingumas ir harmoningi santykiai su kaimynais. Tai darė poveikį visam Vidurio Rytų [[Europos]] regionui. Šią nuostatą propaguoja ir nuo [[1962]] m. jo iniciatyva leidžiamas žurnalas „Zeszyty Historyczne“, buvo jo nominalusis redaktorius. Daug dėmesio skyrė Lietuvai, daugiatautei [[LDK|Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei]] bei jos paveldui – darniems religiniams santykiams, taikiam tautų sambūviui. Rūpinosi buvusios LDK tautų dabartinėmis problemomis, draugiškais Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykiais. Aktyviai rėmė Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės. Jo ir [[Česlovas Milošas|Č. Milošo]] vadovaujamas Lenkų nepriklausomos literatūros ir mokslo pagalbos fondas, įkurtas [[1982]] m., teikia stipendijas Lietuvos istorikams, menininkams dirbti ir stažuoti Paryžiaus mokslo ir kultūros įstaigose. Parašė autobiografiją (1994 m.). <ref>[[Rimantas Miknys]]. {{VLE|VI}} 642 psl.</ref>