Disidentas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Disidentų sąjūdis TSRS prasidėjo po [[Stalinas|J. Stalino]] mirties [[1953]] m. ir po [[1956]] m. TSKP XX suvažiavimo šiek tiek sušvelnėjus sovietiniam totalitariniam režimui (vadinamasis [[atšilimas]]). Pradėti platinti sovietinės cenzūros uždrausti ir Vakarų šalyse pralleistiišleisti literatūros kūriniai, [[Maskva|Maskvoje]], prie paminklo [[Vladimiras Majakovskis|V. Majakovskiui]] pradėti rengti poezijos skaitymai. [[Savilaida|Savilaidos]] būdu buvo leidžiama [[cenzūra|necenzūruota]] spauda – [[1960]] m. literatūrinis almanachas „Sintaksis“, [[1961]] m. žurnalas „Feniks 61“, [[1968]]-[[1983]] m. „[[Einamųjų laikų kronika]]“ (''Хроника текущих событий'') ir kt. Disidentai, kurių vieno disidentų, [[Andrejus Amalrikas|A. Amalriko]], duomenimis, [[1969]] m. buvo apie 1000, siekė informuoti TSRS ir Vakarų šalių visuomenę apie padėtį Tarybų sąjungoje.

Demonstracijomis, kurių pirmoji surengta [[1965]] m. gruodžio mėn. Maskvoje, disidentai protestavo prieš kitaminčių persekiojimą, [[Varšuvos blokas|Varšuvos bloko]] karinę [[Prahos pavasaris|intervenciją į Čekoslovakiją]] ([[1968]] m. [[rugpjūčio 25]] d.) ir kitą. Didelę reikšmę disidentų judėjimo plėtrai ir represijų prieš juos paūmėjimui turėjo „Atviras laiškas“, kurį 1965 m. lapkričio mėn. išplatino dvasininkai [[Glebas Jakuninas]] ir Nikolajus Ešlimanas.

Nors sovietinės santvarkos disidentai atvirai nekritikavo, prieš juos iškart imtasi represijų, tiesa, ne tokių griežtų, kaip J. Stalino laikais. Kovą su disidentais vedė [[KGB]] 5-oji vyriausioji valdyba. Jau [[1962]] m. keturi poezijos skaitymų dalyviai, tarp jų – [[Vladimiras Bukovskis]], buvo nuteisti po keletą metų kalėti. Disidentai prievarta gydyti [[psichiatrija|psichiatrijos]] ligoninėse ([[Petras Grigorenko]], V. Bukovskis ir kt.). Rašytojų, kurių kūriniai buvo išleisti užsienyje, [[Julijus Danielis|Julijaus Danielio]] ir [[Andrejus Siniavskis|Andrejaus Siniavskio]] [[Danielio ir Siniavskio procesas|teismas]] [[1966]] m. pradėjo keliolikos politinių procesų seriją. [[1967]]-[[1970]] m., daugiausia už sovietinės santvarkos šmeižimą, nuteisti [[Aleksandras Ginzburgas]], V. Bukovskis, P. Grigorenko, [[Natalija Gorbanevskaja]], [[Larisa Bogoraz]] ir daug kitų. [[1975]] m. [[Vilniuje]] 7 metams [[GULAG]]'o lagerių buvo nuteistas mokslininkas biofizikas [[Sergejus Kovaliovas]].

Represijos disidentų sąjūdžio nenuslopino. [[1969]] m. gegužės mėn. Maskvoje įkurta [[Žmogaus teisių TSRS gynimo iniciatyvinė grupė]], [[1970]] m. lapkričio mėn. – [[Žmogaus teisių gynimo komitetas]], į kurį įėjo [[Andrejus Sacharovas]], A. Tverdochlebovas, V. Čalidze). 1976 m. kovo mėn. A. Sacharovas, [[Jelena Boner]], [[Jurijus Orlovas]] įkūrė pirmąją TSRS [[Maskvos Helsinkio grupė|Maskvos Helsinkio grupę]]. Netrukus tokios grupės sukurtos Lietuvoje ([[Lietuvos Helsinkio grupė]]), [[Ukraina|Ukrainoje]], [[Gruzija|Gruzijoje]], [[Armėnija|Armėnijoje]].

Disidentus imta tremti iš TSRS. [[1977]] m. ištremtas [[Aleksandras Solženicynas]], [[1979]] m. A. Ginzburgas, E. Kuznecovas ir kt. Keturis kartus teistas V. Bukovskis [[1976]] m. iškeistas į [[Čilė]]s komunistų partijos vadovą [[Luisas Korvalanas|L. Korvalaną]]. [[1972]] m. iš V. Čalidzės, [[1978]] m. iš P. Grigorenkos atimta TSRS pilietybė. Kartu su „oficialiais“ disidentais buvo ištremti ir judėjime nedalyvavę sovietinei valdžiai neįtikę asmenys, tokie, kaip būsimas [[Nobelio premija|Nobelio premijos]] laureatas [[Josifas Brodskis]].