Gnėjus Pompėjus Didysis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pompėjaus reputacija kaip gero karvedžio (ir retkarčiais blogi sprendimai) tęsėsi, kai jis po [[Lepidas|Lepido]] (kurio anksčiau kandidatūrą palaikė siekiant konsulo posto prieš Sulos norą) maištą pareikalavo prokonsulo galių (nors pats dar nebuvo konsulu) keliauti į Ispaniją kovoti su [[Kvintas Sertorijus|Kvintu Sertorijum]], Marijaus šalininkų generolu. Tačiau aristokratija, bijanti jauno ir sėkmingo generolo, nenorėjo jam suteikti galių. Pompėjus atsisakė paleisti savo legionus, kol jo noras nebus patenkintas. Bet Sertorijus sėkmingai priešinosi Kvintui Cecilijui Metelui Pijui, vienam iš gabiausių Sulos generolų, ir prireikė pasiųsti jam ką nors į pagalbą. Tad Senatas be didelio entuziazmo pasiuntė Pompėjų į Ispaniją su prokonsulo titulu ir su tokiom galiom kaip Metelo.

 

 

Per kelis mėnesius po Sertorijaus mirties Pompėjus atskleidė vieną iš reikšmingiausių savo talentų: nukariautos provincijos organizavimą ir valdymą. Sąžiningi ir dosnūs santykiai išplėtė jo klientūrą per visą Ispaniją ir Pietų Galiją. Kai Krasas kovojo su [[Spartakas|Spartaku]], Pompėjus [[71 m. pr. m. e.]] grįžo į Italiją su savo armija. Žygyje į Romą jis susidūrė su Spartako armijos likučiais, kurie bandė pabėgti. Pompėjus sukapojo bėglius į gabalus ir prisiėmė, be kitų nuopelnų, Spartako maišto užbaigimo garbę. Tai labai įsiutino Krasą.