Maurice Béjart: Skirtumas tarp puslapio versijų

Maurice Bejart laikomas baletmeisteriu reformatoriumi, jo kūrybinė kryptis - [[neoklasika]], klasikinis šokis praturtintas moderniojo šokio savybėmis bei liaudies šokio elementais. Spektaklio pagrindas Maurice Bejart kūryboje - [[emocija|emocijos]] ir jausmai. Pirnybę [[baletas|balete]] teikė [[muzika]]i. Šiuolaikinių baletų tėvu laikė [[Igoris Stravinskis|Stravinskį]], labai gerbė [[Richard Wagner|Vagnerį]], kuris ėmė jungti klasikinę ir [[avangardas|avangardinę]] muziką. Kūriniuose naudojo įvairių tautų ([[Japonija|japonų]], [[Graikija|graikų]]) liaudies muziką. Pagrindinis Bejart herojus - žmogus. Kai kuriuose baletuose Maurice Bejart žmogų vaizduoja kaip sudėtinį, nevienalytį asmenį, kaip, pavyzdžiui, balete „Marlo arba Dievų metamorfozės“, kuriame Marlo vaidmenį šoka net penki šokėjai, siekiantys pavaizduoti charakterio įvairumą. Daugumoje baletmeisterio kūrinių pagrindinės temos buvo meilė ir mirtis. Meilė vaizduota platoniška, tyra - jos dėka gimsta harmonija, bei žemiškoji - jos dėka gyvenimas tęsėsi. Mirtis baletmeisterio nežavėjo. Maurice Bejart viliojo akimirka tarp gyvenimo ir mirties, amžino judėjimo ir ramybės. Mirtį baletuose dažnai pateikdavo moters pavidalu.