Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Straipsnio pavadinimas]]{{ltbaz|Ppkatedra1.jpg|Šiaulių|Šiaulių|Šiaulių miestas|Šiauliai|Aušros takas 3|tinkuotas mūras|[[1626]] m.|[[renesansas]]}}

'''Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra''' yra [[popiežius|popiežiaus]] [[Jonas Paulius II|Jono Pauliaus II]] [[1997]] m. įsteigtos Šiaulių vyskupijos širdis. Po Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Kryžių Kalne, buvo įsteigta Šiaulių vyskupija ir Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčiai buvo suteiktas Katedros titulas. [[Piligrimai]] aplankę [[Kryžių kalnas|Kryžių Kalną]] būtinai užsuka pasimelsti ir aplankyti Šiaulių katedrą. Galima sakyti, kad piligrimų skaičius katedroje atitinka apsilankančių Kryžių Kalne piligrimų skaičių. Vasaros metu, piligrimai atvykę į Šiaulių katedrą, nuo čia dažniausiai pėsčiomis keliauja į Kryžių Kalną. Katedra matoma iš tolo, važiuojant visais į Šiaulius vedančiais keliais.

Nors daugelis [[europa|Europoje]] vykusių istorinių procesų į [[Lietuva|Lietuvą]] atkeliaudavo pavėlavę dešimtmečiais, dėl to jos istorija nėra mažiau vertinga. Lietuvos [[architektūra|architektūros]] istorijoje gausu įvairių laikotarpių stilių architektūros kūrinių, kurie tiksliai išreiškia savo epochą, tam tikro laikmečio dvasią, architektūros sampratą. Šv. Onos bažnyčia [[vilnius|Vilniuje]] laikoma ryškiausiu [[gotika|gotikos]], [[Pažaislio vienuolynas]] – [[barokas|baroko]], Vilniaus arkikatedra – [[klasicizmas|klasicizmo]] stilistikos įsikūnijimu, o Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra yra ryškiausias Renesanso epochos kūrinys Lietuvos architektūroje. Vyskupo [[Motiejus Valančius|Motiejaus Valančiaus]] „puikiausia ant visų Žemaičių“ vadintai Šiaulių katedrai beveik 400 metų. Pastatas didingas, įspūdingo aukščio, originalių architektūrinių detalių. Bažnyčia tarsi pritaikyta gynybai – jos pagrindinio fasado erkeriai ir šventoriaus vartų bokšteliai su šaudymo angomis sukuria galingos tvirtovės įspūdį. Šventoriaus vartai, esantys priešais pagrindinį fasadą, pabrėžia bažnyčios gynybinį pobūdį ir yra vieninteliai tokie Lietuvoje. Tokį originalų sprendimą nulėmė renesansinio stiliaus tradicijos ir praktinė būtinybė – sakralinių pastatų lobynai viliojo plėšikus, dažnai bažnyčios nukentėdavo ir per protestantų riaušes.

Bažnyčia įžymi ne vien dėl unikalios architektūros ir meninės vertės. Jos pašventinimas [[1634]] m. tapo svarbiu įvykiu lietuvių raštijos istorijoje. Kunigo Petro Tarvainio sukurta ir išleista eiliuota [[panegirika]] vyskupui „Linksmasis pasveikinimas“ yra pirmasis palyginti sklandaus silabinio eiliavimo pavyzdys lietuvių literatūroje. Nors buvo pašventintas, pastatas dar nebuvo baigtas įrengti, jo architektūrinis vaizdas galutinai susiformavo XVII a. viduryje. Tačiau šis pirminis vaizdas šiandien pakitęs. [[Katedra]] buvo niokojama karų ir gamtos stichijų. Renesanso epochai būdingą pastato tūrį pakeitė [[1924]] m. perstatytos šoninės koplytėlės. Per gaisrą [[1944]] m. sudegė didelė dalis medinės vidaus įrangos: baldai, meno vertybės, [[vargonai]]. Ne kartą teko rekonstruoti bažnyčios skliautus, kurie XIX a. vizitatorių buvo vadinami „nepaprastu menu“. Skaudžiausias buvo [[1880]] m. liepos 8 d. gaisras. Į bokštą trenkęs žaibas sudegino medinę jo viršūnę ir suniokojo jame įrengtą laikrodį. Laikrodis Lietuvos bažnyčiose – retas reiškinys. Jį įsirengti įstengdavo ne kiekvienas miestas ar miestelis, nepigiai kainavo ir jo išlaikymas. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad šiauliečiai su vaitu Andriumi Gradausku kreipėsi į karalių [[Vladislovas Vaza|Vladislovą Vazą]], prašydami leisti įrengti bažnyčios bokšte laikrodį. 1643 m. toks leidimas buvo duotas, ir netrukus įmontuotas mechaninis laikrodis bei įrenginys valandoms mušti. Beje, iki šiol pietiniame katedros fasade yra išlikęs saulės laikrodis. Tiksliai nežinoma, kada jis įrengtas. Istoriografijoje yra įsivyravusi nuomonė, kad tai vienas seniausių [[saulės laikrodis|saulės laikrodžių]] Lietuvoje, datuojamas 1625 m. ar vėlesne data (tai klaidingai nustatyta bažnyčios pastatymo data, vyravusi XIX a. pab.–XX a. pr. publikacijose), tačiau greičiausiai jis įrengtas daug vėliau, netekus mechaninio laikrodžio.

Bažnyčios planas, fasadų kompozicija, siluetas ir interjeras sudėtingesni negu kitų renesansinių bažnyčių. Ji kelis kartus degė. Po paskutinio gaisro per [[Antrasis Pasaulinis karas|Antrąjį Pasaulinį karą]] atstatyta tokia, kokia buvo prieš gaisrą. Bažnyčia vienanavė, su transeptu, aštuonkampe [[presbiterija]], fasade - aštuonkampis bokštas su smailėjančia viršūne gerokai aukštesnis negu kitų šios grupės bažnyčių. Iš Eduardo [[Jonas|Jono]] Remerio 1857 m. piešinio matyti, kad anksčiau bokštas buvo tarpsniu žemesnis ir turėjo dviejų pakopų [[varpas|varpo]] pavidalo šalmą. Bokšto apatinio (keturkampio) tarpsnio kraštuose įkomponuoti bokšteliai - erkeriai, pabrėžiantys portalo kompoziciją. Gausiame pastato dekore vyrauja kolonos, sujungtos arkiniais stogeliais. Bažnyčios sienas iš išorės ir vidaus skaido piliastrai, fasaduose sujungti nedidelėmis sudvejintomis (būdingomis Lietuvos renesansui) arkomis. Tarp piliastrų dvi eilės langų: apačioje - pusapskričių sąramų, o virš jų - apskritų. Transepto galų sienos ir frontonai dekoruoti Šiaurės Europos renesansui būdingais menčių su arkutėmis motyvais.

Bažnyčios nava aukštą, erdvi, bet transeptas į jos erdvę įsijungia nedarniai; transeptą nuo navos nuo navos skiria lėkštos [[arka|arkos]], todėl susidaro įspūdos, lyg tai būtų du atskiri priestatai. Vargonų choro aukštyje aplink visą bažnyčią eina neplati galerija su medine baliustrada. [[galerija|Galeriją]] remia platus [[karnizas]]. Transepte ji išsiplečia ir sudaro lyg antrąjį aukštą. Bažnyčios cilindriniai skliautai dekoruoti nesudėtingo, kitokio, negu kitų bažnyčių piešinio braukomis. Prieš Antrąjį Pasaulinį karą ant skliautų dar buvo sienų [[tapyba|tapybos]].

Bažnyčioje virš koplyčios durų angos yra kriauklės motyvo reljefinė puošmena, o virš zakristijos durų angos - apdaila iš tamsaus akmens. Vienų [[zakristija|zakristijos]] durų apdailoje vyrauja orderiniai elementai, kitų apdaila primena medžio drožinius ir [[metalai|metalo]] kalybą.