Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra: Skirtumas tarp puslapio versijų

 
==Istorija==
Išlikę daug pasakojimų, kodėl būtent šioje vietoje pastatyta Katedra. Legenda sako, kad kartą į Šiaulius atėjo didžiulis jautis ir atsigulęs pailsėti užmigo amžinu miegu. Laikui bėgant, vėjas apnešė jį žemėmis ir taip susidarė aukštumėlė, ant kurios dabar stovi Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra.
 
Pirmąją medinę bažnyčią [[Šiauliai|Šiauliuose]] [[1445]] m. pastatė Žemaičių seniūnas M. Kęsgaila. Ji turėjo nuolatinį kunigą. [[1617]]-[[1626]] m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. [[Zigmantas Vaza]] jos išlaikymui [[1617]] m. skyrė 72 valakus žemės. [[1625]] m. ant bažnyčios sienos pritvirtintas [[saulės laikrodis]]. [[1655]] m. bažnyčia apdegė. Klebonui [[1676]] m. nurodyta ją restauruoti. Klebono Kazimiero Bulotos rūpesčiu [[1786]] m. bažnyčia išdažyta, pažemintas stogas. Klebonas [[Ignotas Štachas]] bažnyčią atnaujino, pastatė kleboniją.
 
[[Vaizdas:Šiauliai church in 19th c.jpg|thumb|left|250px|Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia XIX a.]]
 
Nors daugelis Europoje vykusių istorinių procesų į Lietuvą atkeliaudavo pavėlavę dešimtmečiais, dėl to jos istorija nėra mažiau vertinga. Lietuvos architektūros istorijoje gausu įvairių laikotarpių stilių architektūros kūrinių, kurie tiksliai išreiškia savo epochą, tam tikro laikmečio dvasią, architektūros sampratą. Šv. Onos bažnyčia Vilniuje laikoma ryškiausiu gotikos, Pažaislio vienuolynas – baroko, Vilniaus arkikatedra – klasicizmo stilistikos įsikūnijimu, o Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra yra ryškiausias Renesanso epochos kūrinys Lietuvos architektūroje. Vyskupo Motiejaus Valančiaus „puikiausia ant visų Žemaičių“ vadintai Šiaulių katedrai beveik 400 metų. Pastatas didingas, įspūdingo aukščio, originalių architektūrinių detalių. Bažnyčia tarsi pritaikyta gynybai – jos pagrindinio fasado erkeriai ir šventoriaus vartų bokšteliai su šaudymo angomis sukuria galingos tvirtovės įspūdį. Šventoriaus vartai, esantys priešais pagrindinį fasadą, pabrėžia bažnyčios gynybinį pobūdį ir yra vieninteliai tokie Lietuvoje. Tokį originalų sprendimą nulėmė renesansinio stiliaus tradicijos ir praktinė būtinybė – sakralinių pastatų lobynai viliojo plėšikus, dažnai bažnyčios nukentėdavo ir per protestantų riaušes.
 
Bažnyčia įžymi ne vien dėl unikalios architektūros ir meninės vertės. Jos pašventinimas 1634 m. tapo svarbiu įvykiu lietuvių raštijos istorijoje. Kunigo Petro Tarvainio sukurta ir išleista eiliuota panegirika vyskupui „Linksmasis pasveikinimas“ yra pirmasis palyginti sklandaus silabinio eiliavimo pavyzdys lietuvių literatūroje. Nors buvo pašventintas, pastatas dar nebuvo baigtas įrengti, jo architektūrinis vaizdas galutinai susiformavo XVII a. viduryje. Tačiau šis pirminis vaizdas šiandien pakitęs. Katedra buvo niokojama karų ir gamtos stichijų. Renesanso epochai būdingą pastato tūrį pakeitė 1924 m. perstatytos šoninės koplytėlės. Per gaisrą 1944 m. sudegė didelė dalis medinės vidaus įrangos: baldai, meno vertybės, vargonai. Ne kartą teko rekonstruoti bažnyčios skliautus, kurie XIX a. vizitatorių buvo vadinami „nepaprastu menu“. Skaudžiausias buvo 1880 m. liepos 8 d. gaisras. Į bokštą trenkęs žaibas sudegino medinę jo viršūnę ir suniokojo jame įrengtą laikrodį. Laikrodis Lietuvos bažnyčiose – retas reiškinys. Jį įsirengti įstengdavo ne kiekvienas miestas ar miestelis, nepigiai kainavo ir jo išlaikymas. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad šiauliečiai su vaitu Andriumi Gradausku kreipėsi į karalių Vladislovą Vazą, prašydami leisti įrengti bažnyčios bokšte laikrodį. 1643 m. toks leidimas buvo duotas, ir netrukus įmontuotas mechaninis laikrodis bei įrenginys valandoms mušti. Beje, iki šiol pietiniame katedros fasade yra išlikęs saulės laikrodis. Tiksliai nežinoma, kada jis įrengtas. Istoriografijoje yra įsivyravusi nuomonė, kad tai vienas seniausių saulės laikrodžių Lietuvoje, datuojamas 1625 m. ar vėlesne data (tai klaidingai nustatyta bažnyčios pastatymo data, vyravusi XIX a. pab.–XX a. pr. publikacijose), tačiau greičiausiai jis įrengtas daug vėliau, netekus mechaninio laikrodžio.
 
[[1820]] m. bažnyčiai priklausė [[Lieporiai|Lieporių]], [[Meškuičiai|Meškuičių]], [[Verduliai|Verdulių]], [[Vijoliai|Vijolių]] kaimai. [[1841]] m. priklausė 80 valakų žemės, [[Kužiai|Kužių]], Meškuičių filijos. [[Šiauliai|Šiauliuose]] gyveno 5 kunigai. [[1880]] m. sudegė bažnyčios bokštas; atstatytas kitokios formos, be kupolo. Po [[1896]] m. sutvirtintos [[wikt:Koplyčia|koplyčios]] sienos, užmūrytos durys, kitos įtaisytos bažnyčios sienoje. [[1944]] m. puolant [[rusai|rusų]] kariuomenei bažnyčia apgriauta.
 
[[1997]] m. [[gegužės 28]] d. popiežiaus [[Jonas Paulius II|Jono Pauliaus II]] įkurta Šiaulių vyskupija. Bažnyčia tapo Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Šiaulių vyskupo [[Eugenijus Bartulis|Eugenijaus Bartulio]] rūpesčiu pastatui atliktas kapitalinis remontas, įrengtas naujas, šiuolaikinius kanonus atitinkantis [[altorius]]. Katedra ir iš išorės, ir viduje išdažyta dviem baltos spalvos atspalviais. Įrengtas išorės apšvietimas, turintis kelias valdymo programas. Šventinis apšvietimas įjungiamas per visas bažnytines ir Šiaulių miesto šventes.
 
Išlikę daug pasakojimų, kodėl būtent šioje vietoje pastatyta Katedra. Legenda sako, kad kartą į Šiaulius atėjo didžiulis jautis ir atsigulęs pailsėti užmigo amžinu miegu. Laikui bėgant, vėjas apnešė jį žemėmis ir taip susidarė aukštumėlė, ant kurios dabar stovi Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra.
 
==Architektūra==
Anoniminis naudotojas