Astroliabija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Bot: Adding {{Commons|Astrolabe|no=T}} |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
[[Image:Astrolabe-Persian-18C.jpg|thumb|250px|XVIII amžiaus Persų astroliabija]]
'''Du astroliabijos tūkstantmečiai'''
Astroliabija – senovinis kampų matavimo prietaisas dangaus šviesulių ar kitų objektų aukščiui nustatyti. Apskritai šio matuoklio paskirtis universali – astroliabija galima spręsti įvairiausius praktinės astronomijos uždavinius: nustatyti paros laiką, metų datą, išmatuoti geografinę platumą; naudojama ji ir kaip sukamasis žvaigždėlapis. Todėl ji gali būti pritaikyta navigacijoje ar kartografijoje, lygiai ir geodezijoje – kalnų, bokštų aukščiams matuoti.
Prietaiso pavadinimas – sudurtinis, iš graikų žodžių „astron“ (žvaigždė) ir „labē“ (griebimas), taigi reikštų „žvaigždžių gaudyklę“. Spėjama, kad pirmąją astroliabiją apie 150 m. prieš Kr. sukonstravo graikų mokslininkas Hiparchas. Jo gyventa Rodo saloje, nuo kurios ilgą laiką jūreiviai matuodavo geografinę ilgumą. Tikriausiai astroliabiją naudojo ir garsusis Aleksandrijos astronomas Klaudijus Ptolemajas. Ir pirmasis mokslininkas, aprašęs astroliabijos konstrukciją, Jonas Philonas buvo iš Aleksandrijos. Tokia paprasčiausioji astroliabija, sudaroma projektuojant dangaus sferą į plokštumą, vadinama planisferine. Žinios apie šį instrumentą per krikščionių vienuolynus pasiekė Siriją. Arabų astronomai, visų pirma Ibrahimas al-Fazaris, VIII a. patobulino prietaisą ir išmokė juo naudotis jūrininkus. Musulmonų kraštuose astroliabija labai paplito, nes ja buvo galima nustatyti kryptį į Meką, į kur reikia atsisukti kasdienių maldų metu. Be to, reikia žinoti ir maldos laiką penkis kartus per parą: saulei leidžiantis, temstant, auštant, vidurdienį ir popietę. Į Europą astroliabija atėjo kartu su musulmonų užkariavimais. Pirmieji prietaisą pamatė Andalūzijos ispanai; tai buvo XI amžiuje. Tuo laiku gyvenęs Reichmano vienuolyno abatas Hermanas paliko lotynišką rankraštį „Mensura Astrolabi“, kuriame pateikta astroliabijos konstrukcija ir panaudojimo būdai. XIII amžiuje apie astroliabijas jau žinota pirmuosiuose Europos universitetuose. Pirmųjų Europoje naudotų astroliabijų kilmė nekelia abejonių, nes šalia lotyniškomis raidėmis išrašytų žodžių išgraviruoti ir arabiški rašmenys. Europiečiai ant astroliabijos plokštelių pridėjo įvairios astrologinės informacijos, pritaikė skirtingam valandų skaičiavimui. Šiuos prietaisus ėmė naudoti net gydytojai, nes viduramžiais buvo tikima, kad gydymo sėkmė priklausanti ir nuo dangaus kūnų išsidėstymo. Renesanso epochoje astroliabija tapo prabangiu žaisliuku, meno kūriniu. XV–XVI amžiais ji vis dažniau naudota kaip vaizdinė priemonė mokant kosmografijos. Astroliabijų gamyba užsiėmė garsieji vokiečių amatų centrai Augsburge ir Niurnberge. Ypač garsėjo Georgo Hartmano dirbtuvė Niurnberge. XVI amžiuje bene geriausi instrumentai pagaminti Liuvene (Belgijoje). Šiame mieste gyvenęs kartografas Gemma Frizijus sukonstravo ypač universalią astroliabiją, pritaikytą naudotis bet kurioje platumoje. Astroliabijų populiarumas sumažėjo, kai laikrodžiams pavyko pritaikyti švytuoklę, ir jie tapo tikslūs. Laivuose ją pakeitė sekstantas, o geodeziniuose darbuose – teodolitas.
Astroliabijos konstrukcija nėra sudėtinga. Jos pagrindas – tai 15–20 cm skersmens žalvario skritulys su laipsnių ir valandų padalomis pakraščiuose. Ant šio skritulio ašies užneriama plokštelė, kurioje išbraižyta dangaus sferos stereografinė projekcija su koordinatėmis, atitinkanti tam tikrą geografinę platumą. Tai vadinamoji planisfera arba timpanas, – astroliabija gali turėti visą jų rinkinį skirtingoms platumoms. Ant plokštelės uždedama retė; zenito taške ji pritvirtinama varžteliu, vadinamu arkliuku. Retė yra ažūrinė, kad pro ją būtų galima matyti plokštelėje sužymėtas koordinates – azimutus ir aukščius (rektascensijas). Joje išmoningomis rodyklikėmis užfiksuotos ryškiausių žvaigždžių padėtys ir Zodiako ratas. Sukant ją, imituojamas dangaus sferos sukimasis paros bėgyje ar metuose. Virš retės kartais dar tvirtinama liniuotė vietiniam laikui nustatyti. Antrojoje astroliabijos pusėje svarbiausia yra alidadė – taikiklis į dangaus šviesulį. Skylutės, pro kurias būdavo vizuojama, senovėje vadintos dioptrais. Kitos skalės šioje pusėje yra papildomos, jos naudojamos įvairiems skaičiavimams, tarsi logaritminėje liniuotėje, dar taip neseniai naudotai mokslininkų.
Su astroliabija matuojama taip: už specialaus žiedo ji laisvai pakabinama, o alidadė nukreipiama į vizuojamą šviesulį ir jo padėtis dioptrais projektuojama į skritulio kampines padalas. Norint nustatyti laiką, matuojamas Saulės aukštis. Tada pasižymima tos dienos Saulės padėtis Zodiake ir retė sukama tol, kol padala sutaps su plokštelės apskritimu, atitinkančiu išmatuotą aukštį. Belieka nuvesti liniją per šį tašką ir astroliabijos centrą iki valandų skalės. Sudėtingesnės skalės taikytos „nelygioms“ valandoms nustatyti, kada diena ir naktis turėjo jų po dvylika.Vasaros valandos būdavusios ilgesnės už žiemos.
Šiandien astroliabija yra kiekvieno kolekcininko svajonė. Didžiausias jų rinkinys saugomas Adlerio planetariume Čikagoje; yra išleistas puikus jų katalogas. Šių instrumentų rinkiniais taip pat gali pasigirti ir Europos muziejai: Nacionalinis jūrininkystės muziejus Grinviče, Mokslo muziejus Londone, Metrologijos muziejus Paryžiuje. Iš Lietuvos muziejų astroliabiją teturi tik Nacionalinis dailės muziejus. Tačiau ji yra ypatinga – sujungta su mechaniniu laikrodžiu.
Literatūra:
Evans J. The History and Practice of Ancient Astronomy. Oxford University Press, 1998.
Stephenson B., Bolt M., Friedman A.F. The Universe Unveiled. Instruments and Images through History. Cambridge University Press, 2000.
Webster R., M. Western Astrolabes. Chicago: Adler Planetarium and Astronomy Museum, 1998.
{{astro-stub}}
| |||