Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra: Skirtumas tarp puslapio versijų

S
Atmestas 80.240.8.252 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (naudotojo Homo keitimas)
(Anuliuotas naudotojo Homo (Aptarimas) darytas keitimas 1792875)
S (Atmestas 80.240.8.252 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (naudotojo Homo keitimas))
{{ltbaz|Ppkatedra1.jpg|Šiaulių|Šiaulių|Šiaulių miestas|Šiauliai|Aušros takas 3|tinkuotas mūras|[[1626]] m.|[[renesansas]]}}
 
'''Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra''' stovi [[Šiauliai|Šiauliuose]]. 1997Katedra gegužėsmatoma 28 Jonuitolo, Pauliuivažiuojant IIvisais įkurusį ŠiauliųŠiaulius vyskupijąvedančiais bažnyčia tapo Švkeliais. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Pirmuoju jos vyskupu paskiriamas kunigas Eugenijus Bartulis
 
==Istorija==
 
Paprastai nurodoma, kad dabartinė mūrinė [[bažnyčia]] buvo pradėta statyti [[1595]] m. ir užbaigta [[1625]] m. Tačiau naujesnieji tyrimai rodo, kad [[statyba|statybos]] galėjo būti baigtos ir vėliau. Mat [[istorija|istoriniai]] šaltiniai liudija, kad Žemaičių vyskupas [[Jurgis Tiškevičius]] bažnyčią konsekravo tik 1634 m. spalio 8 d.
Pirmąją medinę bažnyčią [[Šiauliai|Šiauliuose]] [[1445]] m. pastatė Žemaičių seniūnas M. Kęsgaila. Ji turėjo nuolatinį kunigą. [[1617]]-[[1626]] m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. [[Zigmantas Vaza]] jos išlaikymui [[1617]] m. skyrė 72 valakus žemės. [[1625]] m. ant bažnyčios sienos pritvirtintas [[saulės laikrodis]]. [[1655]] m. bažnyčia apdegė. Klebonui [[1676]] m. nurodyta ją restauruoti. Klebono Kazimiero Bulotos rūpesčiu [[1786]] m. bažnyčia išdažyta, pažemintas stogas. Klebonas [[Ignotas Štachas]] bažnyčią atnaujino, pastatė kleboniją.
 
[[Vaizdas:Šiauliai church in 19th c.jpg|thumb|left|250px|Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia XIX a.]]
 
[[1820]] m. bažnyčiai priklausė [[Lieporiai|Lieporių]], [[Meškuičiai|Meškuičių]], [[Verduliai|Verdulių]], [[Vijoliai|Vijolių]] kaimai. [[1841]] m. priklausė 80 valakų žemės, [[Kužiai|Kužių]], Meškuičių filijos. [[Šiauliai|Šiauliuose]] gyveno 5 kunigai. [[1880]] m. sudegė bažnyčios bokštas; atstatytas kitokios formos, be kupolo. Po [[1896]] m. sutvirtintos [[wikt:Koplyčia|koplyčios]] sienos, užmūrytos durys, kitos įtaisytos bažnyčios sienoje. [[1944]] m. puolant [[rusai|rusų]] kariuomenei bažnyčia apgriauta.
Iki atsirandant dabartinei mūrinei bažnyčiai, toje vietoje stovėjo [[1445]] m. pastatyta nedidelė, veikiausiai liaudiškų formų medinė bažnyčia. Jos pagrindinį trijų tarpsnių [[altorius|altorių]] puošė paveikslai, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus skulptūros. Šiam bažnyčios [[pastatas|pastatui]] ilgainiui apnykus, augančiam [[Šiauliai|Šiaulių]] miestui nebeapsimokėjo remontuoti poreikių nebeatitinkančio pastato. Statant mūrinę bažnyčią, medinis pastatas tebestovėjo ir buvo nugriautas užbaigus naujosios bažnyčios statybos darbus.
 
[[1951]]–[[1953]] m. restauruoti skliautai, [[1956]] m. – bokštas (inž. B. Kriščiūnas, architektas [[Simonas Ramunis]]). Nuo [[1953]] m. restauravimu rūpinosi klebonas Liudvikas Mažonavičius ([[1919]]–[[1983]], palaidotas šventoriuje).
Nors 1634 m. bažnyčia ir konsekruota, ji nebuvo iki galo užbaigta. Karaliaus [[Vladislovas Vaza|Vladislovo Vazos]] 1644 m. privilegijoje nurodyta, kad pastatas dar netinkuotas, [[šventorius]] neaptvertas. Tad galima manyti, jog pastato [[Architektūra|architektūrinis]] vaizdas galutinai susiformavo apie [[XVII a.]] vidurį.
 
[[1997]] m. [[gegužės 28]] d. popiežiaus [[Jonas Paulius II|Jono Pauliaus II]] įkurta Šiaulių vyskupija. Bažnyčia tapo Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Šiaulių vyskupo [[Eugenijus Bartulis|Eugenijaus Bartulio]] rūpesčiu pastatui atliktas kapitalinis remontas, įrengtas naujas, šiuolaikinius kanonus atitinkantis [[altorius]]. Katedra ir iš išorės, ir viduje išdažyta dviem baltos spalvos atspalviais. Įrengtas išorės apšvietimas, turintis kelias valdymo programas. Šventinis apšvietimas įjungiamas per visas bažnytines ir Šiaulių miesto šventes.
Tačiau netrukus naująją bažnyčią ištiko nelaimės. Per 1655 m. prasidėjusį karą su švedais, Šiaulių apylinkėse telkėsi stambūs sukilėlių būriai. Bažnyčios pastatas, matyt, neretai buvo naudojamas stebėjimui bei [[signalas|signalų]] perdavinėjimui. 1656 m. gegužės mėn. iš [[Ryga|Rygos]] sukilėlių slopinti buvo pasiųstas reguliariosios švedų kariuomenės pulkas. Įžengė į Šiaulius, švedai rado miestą tuščią, nes, bažnyčios varpams paskelbus pavojų, gyventojai išsibėgiojo. Kerštaudami [[Švedija|švedai]] nusiaubė miestą, suniokojo Šiaulių bažnyčią ir sudegino daug aplinkinių kaimų. Kiek tada nukentėjo bažnyčios pastatas, tiksliai nežinoma. Dokumentuose minimas tik nusiaubtas, apiplėštas, apdegintas vidus. Vėlesniais suirutės metais bažnyčia dar ilgokai stovėjo apnykusi, neremontuota, bet uždaryta nebuvo ir tebeveikė. Pastangas vykdyti remonto darbus nuolatos lydėdavo lėšų stygius. 1676 m. vizitacijos ir bažnyčios inventoriaus akte nurodoma, kad bažnyčios [[stogas]], daug metų netaisytas, gniūžta, visas kiauras, skylėtas, prisisunkęs drėgmės. Rąstai ir stogą palaikanti struktūra supuvę ir kai kur taip įlinkę, jog siekia viršutinį skliautą. Drėgmė ėmusi kiurdinti ir mūrą. Kada buvo galutinai išspręstos finansinės problemos, tikslių duomenų nėra, tačiau žinoma, kad 1680 m. bažnyčia jau rimtai tvarkoma. 1682 m. suremontuotas didysis 1618 m. nuliedintas bažnyčios varpas.
 
Bažnyčia vėl nukentėjo per [[Šiaurės karas|Šiaurės karą]] (1700–1721 m.). Viename 1731 m. [[Dokumentas|dokumente]] skundžiamasi, jog pastatas apgriuvęs, 1738 m. akte pabrėžiama būtinybė taisyti stogą ir perdangą. XVIII a. viduryje pastatas dažnokai nukentėdavo nuo [[Audra|vėtrų]]. 1786 m. rekonstruojamas stogas. Šįsyk pakeista ne tik stogo danga, bet pažemintas ir pats stogas, iš naujo dekoruoti skliautai ir sienos. Virš galerijos, tarp apskritų langų, nutapytos apaštalų, šventųjų ir kitokios figūros, išlikusios iki 1844 m.
 
1832 m. atnaujinama medinė bažnyčios viršūnė. [[1838]] m. bažnyčios centrinėje dalyje, ties navos ir transepto sankryža, keturiose vietose įtrūkus skliautams, parengti keli skliautų sutvirtinimo projektai. Skliautai sutvirtinti [[1841]] m.
 
[[Lietuva|Lietuvos]] mokslų akademijos bibliotekos retų spaudinių skyriuje saugomame Vilniaus dailininko Alfredo Römerio (1832–1897) darbų albume yra kuklus eskizinis 1867–1868 m. [[pieštukas|pieštuku]] pieštas bažnyčios bokštą vaizduojantis piešinėlis. Piešinyje bokštas pavaizduotas turintis renesanso stiliaus medinę varpo pavidalo smailę ir su penkiais mūro tarpsniais. Viršutiniame, penktajame, mūriniame bokšto tarpsnyje pavaizduotas apskritas laikrodžio ciferblatas.
 
1875–1876 m. Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra nupiešęs [[Napoleonas Orda]] (1807–1883). [[Krokuva|Krokuvos]] nacionaliniame muziejuje saugomame piešinyje pavaizduota ne tik senoji bokšto viršūnė, bet ir panašūs varpo formos gynybinių bokštelių stogeliai, aplinka, užstatymas priešais bažnyčią.
 
Pastatas labai pakito, 1880 m. į bažnyčios bokštą trenkus žaibui ir sudegus jo medinei viršūnei. Atstatytas bokšto viršus jau buvo kitoks, negu užfiksuotas minėtų [[Dailė|dailininkų]]: jis neteko grakštaus, žaliai dažyto varpo formos [[Šalmas|šalmo]] ir buvo uždengtas kur kas paprastesne, aukštos aštuoniakampės piramidės pavidalo smaile su stoglangiais ir trikampiais frontonėliais. Mūrinė dalis paaukštinta vienu tarpsniu – pastatytas šeštas aštuoniasienis tarpsnis, suskaidytas pusapskritėmis nišomis ir mažesniais langais. Pastogė apjuosta gana ryškiu karnizu. Toks radikaliai pasikeitęs bokštas pasiekė mūsų dienas.
 
[[1901]] m. grindys pakeistos į akmenines. 1911–1912 m. perstatytos abi zakristijos. 1913 m. įstiklinti nauji vitražai. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčios pastatas vėl nukentėjo. 1915 m. vokiečių kareiviai bažnyčios bokšte buvo įsirengę stebėjimo tašką. Rusų kareiviai, norėję juos iš ten išstumti, stengdamiesi išsaugoti vertingą pastatą, apšaudė tik stogą. Tačiau nuo skeveldrų sueižėjo ir sienos. Po karo pastatas vėl remontuojamas, tvarkomas šventorius. [[1923]] m. kai kuriuos darbus prižiūrėjo inžinierius Karolis Reisonas (1894–1981).
 
1925 m. švęsta Šv. Petro ir Povilo bažnyčios 300 metų sukaktis. Šia proga bažnyčia 1924 m. buvo visiškai suremontuota, perstatytos ir padidintos šoninės koplytėlės, šiek tiek sudarkiusios pirminį renesanso epochai būdingą tūrį, lakonišką kryžminį planą. Tokia bažnyčia jau be pakeitimų stovėjo iki [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]]. Jubiliejaus proga dailininkas [[Gerardas Bagdonavičius]] atskiru albumu išleido dvylikos litografijų ciklą „Šiaulių Petro ir Povilo bažnyčia“.
[[1944]] m. liepos 27 d. atsitraukiančios vokiečių kariuomenės specialieji daliniai Šiaulius padegė. Suliepsnojo ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei šalia esantys kurijų pastatai. Bažnyčia pradėjo degti nuo bokšto, kuriame buvo mediniai laiptai ir perdengimai, taip pat zakristijos moterų pusėje, kur stovėjo bažnyčios archyvo spintos, buvo saugomi procesijų ir kiti religiniai reikmenys. Per vėlesnius mūšius dėl Šiaulių bažnyčios pastatas nukentėjo dar ir nuo bombardavimo, artilerijos apšaudymų. Pasibaigus mūšiams, bažnyčios pastatas atrodė apgailėtinai. Visiškai sudegė medinės pastato dalys: stogas, bokšto perdangos, laiptai ir viršūnė, vidaus įranga. Pelenais virto meno vertybės, altoriai, vargonai, baldai, galerijos baliustrada, neįkainojamas bažnyčios archyvas. Apgriauti šoniniai [[Frontonas|frontonai]], netekę jungties su stogu, nugriuvo ir pralaužė transepto skliautus, įlūžo grindys, atsivėrė požemiai.
 
1944 m. lapkričio mėn. sudarytas bažnyčios atstatymo komitetas, vadovaujamas klebono kan. Stepono Telksnio. Atstatymo darbai, kuriems vadovavo inžinierius V. Krikščiūnas ir architektas S. Ramunis, pradėti 1945 m. pradžioje. Pagal S. Ramunio projektą pirmiausia žemesniais laikinais stogais uždengta priekinė pastato dalis ir bokštas. Taip pat apdengtos šoninės [[Koplyčia|koplyčios]], [[zakristija|zakristijos]]. Išlikęs navos priekinės dalies skliautas nuvalytas, sutvirtintas [[Cementas|cemento]] skiediniu, išbetonuotos galerijos. Iš vidaus nutinkuotos apdužusios sienos, sutaisytos grindys, įrengti chorai. Apie 300 kvadratinių metrų priekinės navos iki transepto atitverta laikina lentų siena su pailgu arkiniu langu per vidurį, sudarančiu foną laikinam altoriui. Darbai vyko labai sparčiai ir jau nuo 1945 m. birželio 29 d. tikintieji galėjo vėl rinktis parapijos maldos namuose.
 
1951–1956 m. vyko antrasis restauravimo etapas, siekiant sugražinti bažnyčiai prieškarinį vaizdą. Darbus vykdė Vilniuje įsteigta Mokslinė restauracinė dirbtuvė. Pirmiausia buvo nuardytas laikinas stogas ir uždengtas naujas, savo forma ir dydžiu atitinkantis senąjį. Iki galo atstatyti šoniniai trikampiai frontonai. 1952 m. restauruoti įlūžę skliautai. Įlūžusias dalis nutarta padaryti iš gelžbetonio ir sujungti su išlikusiu senuoju plytų skliautu. Stogo ir [[Gelžbetonis|gelžbetoninio]] skliauto konstrukciją suprojektavo inžinierius V. Krikščiūnas. Tais pačiais metais nuardyta laikinoji vidaus pertvara. 1954 m. atstatyta vidaus galerijų [[baliustrada]], iš vidaus nutinkuotos sienos ir atstatyti šoniniai frontonai. 1955–1956 m. restauruotas bokštas: įrengti geležiniai laiptai, visiškai atstatyta ir [[Cinkas|cinkuota]] skarda uždengta bokšto viršūnė, vėl įgijusi smailios piramidės formą.
Vėliau imtasi apdailos, tvarkytas interjeras ir aplinka, remontuojamos atskiros pastato dalys. 1968–1969 m. įstatytos naujos ąžuolinės didžiosios durys, išbetonuotos perdangos virš zakristijų ir ištinkuotos ten esančios patalpos. Šventoriaus takai iškloti betono plytelėmis. Nubaltintas bažnyčios vidus, perdažytos šoninės koplyčios ir zakristijos. 1970 m. galutinai įrengtas centrinis šildymas, įstatytos naujos [[Ąžuolas|ąžuolinės]] durys prieangio šonuose. 1971 m. bažnyčia išgrįsta naujomis plytelėmis.
 
1974–1975 m. pagal architekto A. Kunigėlio projektą pastatytas saikingų neobarokinių formų didysis altorius, taip pat du šoniniai altoriai. 1977 m. pagal architekto J. Zibolio projektus pagaminti nauji vario šviestuvai navai ir koplyčioms apšviesti. Mažesni šviestuvai įmontuoti prie šoninių sienų. 1986 m. šventorius išklotas naujomis betono plytomis, sutvarkyta aplinka.
 
1997 gegužės 28 - įsteigiama Šiaulių vyskupija, pirmuoju jos vyskupu paskiriamas kunigas Eugenijus Bartulis, o ir šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos bažnyčiai suteikiamas katedros titulas.
 
1998 gruodžio 19 - pašventinamas iš pagrindų sutvarkytas šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros naujasis altorius.
 
==Architektūra==
[[Vaizdas:PPKatedraalt.jpg|thumb|Katedros altorius]]
 
Bažnyčia [[Renesansas|renesansinė]], lotyniško kryžiaus plano, vienabokštė, su šešiasiene [[wikt:Apsidė|apside]]. [[wikt:Šventorius|Šventoriaus]] tvora aukštoka, mūrinė, su sargybos bokšteliais kampuose ir šaudymo angomis. Ant pietinės pastato sienos [[1625]] m. įrengtas [[saulės laikrodis]].
Nors mūsų dienas pasiekė šiek tiek pakitęs, bažnyčios pastatas aiškiai tebeliudija [[Renesansas|renesansinę]] [[Dvasia|dvasią]]. Bažnyčia yra lotyniško [[Kryžius|kryžiaus]] plano, vienanavė su transeptu ir presbiterija, užsibaigiančia šešiasiene apsida. Apibus presbiterijos glaudžiasi dvi vienodo dydžio zakristijos (šiaurinė anksčiau dar vadinosi lobynu), o iš kitos transepto pusės – dvi koplytėlės. Zakristijos bei koplytėlės 1924 m. perstatytos bei išplėstos.
 
[[Vaizdas:Sauleslaikr.jpg|thumb|left|150px|Saulės laikrodis]]
Išraiškingiausias vakarinis bažnyčios fasadas. Čia dominuoja pačiame viduryje stovintis bokštas. Pirmasis bokštas buvo penkių tarpsnių, kiek siaurėjantis į viršų. Renesanso epochai ypač būdingas bokšto skaidymas į tarpsnius horizontaliomis linijomis – karnizais. Kiekvienas tarpsnis kitoks. Virš mūrinės bokšto dalies stiebėsi puošnus profiliuotas šalmas. Jis buvo varpo formos, dviejų dalių. Apačia grakščiai lenkta, banguoto kontūro, viršun siaurėjanti, viršus mažesnis, ištęstas ir persmauktas. Per vidurį buvo medinė ažūrinė, išvisų pusių atvira rotonda, skirta apžvalgai, o prireikus ir aplinkai ar priešui stebėti. Renesanso epochoje tokios formos viršūnės buvo gana dažnos Vidurio [[Europa|Europos]] [[Šalis|šalyse]].
 
1880 m. į bažnyčios bokštą trenkus žaibui, jo medinė viršūnė sudegė. Bokšto viršus atstatytas kitoks: jis neteko grakštaus, žaliai dažyto varpo formos šalmo ir buvo uždengtas kur kas paprastesne, aukštos aštuoniakampės piramidės pavidalo smaile su stoglangiais ir trikampiais frontonėliais. Mūrinė dalis paaukštinta vienu tarpsniu – pastatytas šeštas aštuoniasienis tarpsnis, suskaidytas pusapskritėmis nišomis ir mažesniais langais. Pastogė apjuosta gana ryškiu karnizu.
 
Abu šoniniai bažnyčios fasadai vienodi. Jiems būdingas ryškus [[kontrastas]] tarp stambaus pagrindinio tūrio ir aukšto bokšto. Ryškiai išsiskiria čerpėmis dengtas stogas, statūs transepto frontonai. Sienas skaido aukšti ir gana siauri [[Piliastras|piliastrai]]. Iš viršaus juos jungia dvigubos pusapskritės [[Arka|arkutės]], per vidurį paremtos ištęstomis konsolėmis, siaurėjančiomis į apačią ir pereinančiomis į apskritų langų raktus.
 
Bažnyčios [[Langas|langai]] dvejopi. Apatiniai vidutinio aukščio, su pusapskritėmis sąramomis. Viršutiniai – apskriti, apšviečiantys vidaus galeriją. Pastarieji ne visur vienodi: šoniniuose fasaduose didesnis, galiniame mažesni. Tokio formos langai būdingi Renesansui, ypač [[Italija|Italijoje]]. Bažnyčiai jie teikia dar ir savotiškos tvirtovės su šaudymo angomis įspūdį.
Gynybinis pobūdis – didžiausia Šiaulių [[Katedra|katedros]] vertė ir originalumas. Šitai lėmė renesansinio stiliaus tradicijos ir praktinė būtinybė – sakralinių pastatų lobynai viliodavo plėšikus, bažnyčios dažnai nukentėdavo ir per protestantų [[Riaušės|riaušes]]. Pastatas tarsi pritaikytas gynybai: iš šventoriaus vartų bokšteliai, ir didžiojo bokšto erkeriai yra su šaudymo angomis. Galerija įrengta taip, kad suptų bažnyčios vidų iš visų pusių, ir užeina net už didžiojo altoriaus. Apskritieji langai, prie kurių ji prieina, prireikus galėdavo tapti šaudymo angomis. Be to, iš galerijos per vargonų chorą tiesiai patenkama į bokštelius – erkerius. Vis dėlto pastarųjų gynybinis pobūdis gana formalus: šaulių nišos labai supaprastintos, nepatogios, šaudymo angos tik tiesios, nenukreiptos žemyn, šoninių pastato sienų neflankuoja.
 
==Interjeras==
*Vidinė erdvė
Vienanavė vidaus [[erdvė]] mūsų dienas pasiekė beveik nepakitusi. Navą ir [[Presbiterija|presbiteriją]] gaubia cilindrinis skliautas su [[Liunetė|liunetėmis]]. Jį puošia retas stambių nerviūrų tinklas. Transepto skliautai irgi su nerviūromis, pirmame aukšte jie kryžminiai.
Vidaus sienas skaido [[Piliastras|piliastrai]], remiantys platų sudėtingo profilio karnizą. Viršum jo įrengtos maždaug vieno metro pločio galerijos iš visų pusių supa vidaus erdvę, vakarų pusėje pasiekia [[Vargonai|vargonų]] chorą, o transepte – emporas. Galerijos baliustrada anksčiau buvo ąžuolinė. Vidų puošia išlikusios dvi didžiulės plastiškos kriauklės virš durų iš transepto į koplytėles. Tokias kriaukles labai mėgo italų Renesanso [[Architektūra|architektai]].
 
*Dekoro elementai
Vertingiausi išlikę Renesanso epochos dekoro elementai – zakristijų [[Durys|durų]] puošyba. Ypač puošnus dešinysis portalas. Jį riboja grakščių formų mentės, primenančios didžiulius liaudiškus pjaustinėtus prieangio tvorelės stulpelius. Antrame tarpsnyje – Žemaičių seniūno Jeronimo Valavičiaus [[herbas]]. Kairysis portalas kuklesnis. Jį riboja dvi kolonos, laikančios plastišką anstatą, sudėtingais karnizais skirstomą į kelias dalis. Antrame tarpsnyje kolonas pratęsia obeliskai. Viršuje – pusapskritis frontonėlis.
 
*Altoriai
Visa medinė XVII – XVIII a. vidaus įranga sudegė per [[1944]] m. gaisrą. Tačiau apie altorius galima sužinoti iš inventorių ir vizitacijos aktų. Jų skaičius įvairiais amžiais įvairavo: 1643 m. jų būta penkių, [[1762]] m. – penkiolikos, [[1800]] m. – dešimties, [[1866]] ir [[1870]] m. – septynių, [[1924]] m. – vienuolikos. Tarp jų iki Antrojo pasaulinio karo būta ir meniškai vertingų XVII–XVIII a. kūrinių. 1943 m. juos spėjo užfiksuoti fotografas Stasys Ivanauskas. Didingumu ir puošnumu išsiskyrė didysis altorius, ne kartą remontuotas ir pertvarkytas. 1643 m. minima, jog jis buvęs trijų tarpsnių su kolonomis. Jį puošė ant drobės tapytas Švč. Trejybės paveikslas, iš šonų stovėjo šv. Petro, Pauliaus, Kazimiero ir Ignoto skulptūros. Apie [[1725]] m. jis veikiausiai papuoštas plastiškai erdvėje sugrupuotomis kolonomis, teikiančiomis vėlyvajam Barokui būdingo dinamiškumo. Pirmojo pasaulinio karo atviruke matome altoriaus viršūnę, apgaubtą debesų kamuolių; kiek vėliau ji pagražinta reljefiškais spinduliais.
 
*Vargonai
[[1643]] m. veikė gerai suderinti 32 registrų vargonai. XVIII a. jie jau pasenę, remontuotini. [[1820]] m. pastatyti nauji 16 registrų vargonai. XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje vargonai vėl pertvarkyti. [[1924]] m. veikė 17 registrų vargonai. Vargonų fasadas buvo grakščių baroko formų, paauksuotas, papuoštas drožiniais ir dviem medinėm trimituojančių angelų skulptūrom. Šie vargonai [[1944]] m. sudegė.
 
1953 m. atgabenti nebenaudojami Kauno Švč. Trejybės bažnyčios vargonai. Kadangi netilpo choruose, jie iš pradžių buvo sumontuoti pietinėje transepto emporoje. [[1954]] m. chorai paplatinti ir vargonai pastatyti į vietą. Jų fasadas grakščių baroko formų, papuoštas trimituojančių angelų skulptūromis. [[1960]]–[[1970]] m. panevėžietis meistras A. Karaška vargonus perdirbo į pneumatinius.
 
*Dailės kūriniai
Praktiškai visi interjerą puošę paveikslai ir skulptūros iki mūsų dienų neišliko. Vizitacijų aktuose ir inventoriuose jie minimi, kai kada smulkiai aprašomi, tačiau autoriai nurodomi retai.
 
Išlikę du vietinės reikšmės aliejumi ant drobės tapyti paveikslai – nežinomo autoriaus [[XIX a.]] pirmosios pusės „Paskutinis teismas“ ir nežinomo autoriaus [[XX a.]] antrosios pusės „Kristus kape“.
 
==ŠaltiniaiNuorodos==
* [http://www.siauliukatedra.lt/ Svetainė]
* Tarybų Lietuvos enciklopedija. 4 tomas. Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija 1988m.
* Lietuvos TSRS dailės ir architektūros istorija. 1 tomas. Vilnius, Mokslas 1987m.
 
[[Category:Šiaulių bažnyčios]]