Luis Federico Leloir: Skirtumas tarp puslapio versijų

Baskų kilmės Luiso tėvai gyveno [[Buenos Airės]]e, tačiau dėl tėvo Federico ligos išvyko į [[Prancūzija|Prancūziją]]. Čia jam mirus, netrukus gimė Luisas. 1906 m. grįžo į Argentiną. Nuo pat mažens Luisas pasižymėjo gabumais gamtos mokslų srityje. Vėliau bandė studijuoti architektūrą, tačiau ją metė ir išvyko į Prancūziją, ''[[École Polytechnique]]'' mokyklą. Vėliau vėl grįžo į Argentiną ir [[Buenos Airių universitetas|Buenos Airių universitete]] apgynė daktaro laipsnį medicinos srityje. 1932 m. Leloir pradėjo gydytojo kajerą. Tačiau jo gydimo metodai buvo vertinami skeptiškai, todėl Leloir pasitraukė iš ligoninės ir pradėjo daryti tyrimus savo labratorijoje. 1933 m. mokslininkas susipažino su [[Bernardo Houssay]], su kurio pagalba vykdė medicininius tyrimus. 1936 m. išvyko į [[Anglija|Angliją]], studijavo [[Kembridžas|Kembridže]]. Tn tyrė [[fermentas|fermentų]] ir [[cianidas|cianido]] savybes. Iki 1945 m. Luis Federico Leloir studijavo farmakologiją [[JAV]]. 1947 m. įkurė biochemijos tyrimų institutą, kuriame dirbo su Houssay. Nepaisant finansinių sunkumų, Leloir atliko sėkmingus ekspermentus, kurių metu išsiaiškino cukraus sintezės [[mielės]]e bei oksidacijos [[riebalų rūgštys]]e priežastis. Vėliau subūrė chemikų ir medikų komandą, kuri dirbo su kitais biocheminiais projektais. Nuo 1958 m. Leloirą pradėjo remti Argentinos vyriausybė. [[1970]] m. [[gruodžio 2]] d. Luis Federico Leloir apdovanotas Nobelio chemijos premija už metabolinių trajektorijų atradimą [[laktozė]]je. Taip pat apdovanotas įvairių Argentinos ir pasaulio mokslinių organizacijų. 1983 m. Leloir tapo vienu iš Trečiojo Pasaulio mokslų akademijos įkūrėju.

 

[[Kategorija:Nobelio chemijos premijos laureatai]]

{{link FA|es}}