Agrochemija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 4:
Dabartinės agrochemijos problemos: šakninės augalų mitybos gerinimas, trąšų ir dirvožemyje esančių maisto medžiagų efektyvumo didinimas, naujų trąšų rūšių kūrimas, trąšų poveikis aplinkai.
Agrochemijos klausimus nagrinėje Žemės ūkio universiteto Dirvotyros ir agrochemijos katedra, kai kurios Vilniaus universiteto katedros, Botanikos institutas. Agrochemija dėstoma Ž. ū. universitete, Vilniaus ped. universitete, Klaipėdos universitete, ž. ū. aukštesniosiose mokyklose.
Lietuvos mokslininkai ištyrė durpių naudojimo žemės ūkyje dirvožemio kalkinimo problemas, [[fosformilčiai|fosformilčių]], superfosfato, [[žalioji trąša|žaliųjų trąšų]], [[skystosios azoto trąšos|skystųjų azoto trąšų]] naudojimo kai kuriuos klausimus, trąšų efektyvumą, parengė Lietuvos dirvožemių kalkinimo žemėlapį, mikroelementų kiekio dirvožemiuose žemėlapius, išleido knygų apie mineralines ir organines trąšas, [[amoniako vanduo|amoniako vandenį]], mikroelementus, dirvų kalkinimą.
== Istorija ==
[[XVIII amžius|XVIII a.]] pab. - [[XIX amžius|XIX a.]] pr. agrochemijos klausimus moksliškai nagrinėjo N. L. Voklenas (''Vauquelin''; [[Prancūzija]]), N. T. Sosiūras (''Saussure''; [[Šveicarija]]), M. Lomonosovas ([[Rusija]]). Pirmasis mikslinės agrochemijos pagrindus pateikė ([[1804]]) prancūzas N. T. Sosiūras, įrodęs [[anglies dioksidas|anglies dioksodo]] augalų org. medžiagos susidarymui. Anglų chemikas H. Deivis (''Davy'') veikale " Agrikultūrinės chemijos elementai" [[1813]]) aprašė atskirų [[cheminis elementas|elementų]] svarbą augalų mitybai. [[Azotas|Azoto]] reikšmę augalų mitybai, [[pupiniai augalai|ankštinių augalų]] ir [[gumbelinės bakterijos|gumbelinių bakterijų]] [[simbiozė|simbiozę]] ištyrė Ž. B. Busengo (''Boussingault''; Prancūzija, [[1834]]), H. Helrygelis (''Hellriegel''; [[Vokietija]], [[1886]]), A. Pražmovskis (''Prażmowski''; [[Lenkija]], ([[1890]]), S. Vinogradskis (Rusija, [[1893]]), M. Bejeringas (''Beyernick''; [[Olandija]], [[1901]]). J. Lybigas (''Liebig''; Vokietija, [[1840]]) įrodė, kad augalai, be anglies dioksido, aimiliuojamo iš [[oras|oro]], mineralines maisto medžiagas pasiima iš dirvožemio. Jis pasiųlė gaminri [[superfosfatas|superfosafatą]]. Dž. Losas (''Lawes''; [[Didžioji Britanija|D. Britanija]] [[1842]] m. [[Anglija|Anglijoje]] pastatė pirmąjį pasaulyje superfosfato fabriką. XIX a. II pusėje Vokietijoje, [[JAV]], Rusijoje (E. Engelgartas, K. Gedroicas, P. Kosovičius, D. Mendelejevas, D. Prianišnikovas, K. Timiriazevas) ir kt. šalyse pagausėjo agrochemijos tyrimų ž. ū. bandymų stotyse, aukštosiose mokyklose. [[1859]] m. vokiečių mokslininkai sudarė augalų auginimo dirbtinėmis sąlygomis maitinamuosius mišinius. [[XX amžius|XX a.]] daugelyje šalių sukurta agrochemijos mokslinių tyrimų institutų.
=== Lietuvoje ===
Lietuvoje pirmą agrochemijos knygą [[1818]] m. išleido [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universiteto]] prof. M. Očapovskis ("Agrochemijos pagrindai", [[lenkų kalba|lenkų k.]]). Tręšimo bandymai pradėti [[Baisogala|Baisogalos]] bandymų stotyje (įsteigta [[1901]]). Vėliau jie buvo daromi 8 bandymų stotyse (įsteigtos [[1922]]-[[1938]]) ir [[Vilniaus agrochemijos bandymų stotis|Vilniaus agrochemijos stoyje]] (įsteigta [[1939]]). [[1928]] m. Ž. ū. akademijoje ėsteigta agrochemijos katedra. Jos vedėjas V. Ruokis [[1936]] m. išleido knygą "Trąšų ir tręšimo moikslas". [[1946]]-[[1952]] agrochemijos eksperimentus darė Ž. ū. institutas ([[Vilnius|Vilniuje]]), [[1952]]-[[1956]] Žemdirbystės ir dirvožemio institutas (Vilniuje, [[Vokė|Trakų Vokėje]]). Pastarąjį perorganizavus į Žemdirbystės institutą, jo centre ([[Dotnuva|Dotnuvoje]]) ir Vokės filiale įsteigti tręšimo skyriai ([[1956]]), be to, Joniškėlio filiale - [[agrochemijos laboratorija]] ([[1959]]), Vėžaičių filiale - tręšimo ir kalkinimo sektorius ([[1967]]). [[1964]] m. įsteigtos zoninės agrochemijos laboratorijos Trakų Vokėje, Samališkėje ([[Klaipėdos rajonas|Klaipėdos rj.]]) ir Kaune. [[1971]] m. jos sujungtos į respublikinė laboratoriją (kaune), kuri [[1984]] m. perorganizuota į respublikinę ž. ū. chemizavimo projektavimo ir tyrimo stotį, o [[1992]] m. į [[Agrocheminių tyrimų centras|Agrocheminių tyrimų centrą]].
| |||