Autodafė: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Autodafė Ispanijoje iš pradžių buvo taikoma daugiausia krikštytiems [[maurai|maurams]] ir [[žydai|žydams]], kurie slapta laikėsi savo senosios tikybos arba jos papročių. Ypač autodafė pagausėjo įkūrus nuolatinius inkvizicijos tribunolus [[Sevilija|Sevilijoje]] ([[1481]] m.), [[Toledas|Tolede]] ([[1486]] m.) ir kt., o [[Didysis inkvizitorius|didžiuoju inkvizitoriumi]] paskyrus [[Tomas de Torkemada|Torkemadą]]. 1481 - [[1498]] m. Torkemada apie 15 000 žmonių sutaikė su bažnyčia, o apie 2 000 buvo sudeginti ant laužo{{faktas}}. XVI a. Ispanijoje plintant [[reformacija]]i, karalių nurodymu vėl intensyviai pradėta taikyti autodafė. Po [[1781]] m. autodafė išnyko. [[1808]] m. [[gruodžio 4]] d. buvo panaikintas inkvizicijos tribunolas, tačiau valdant [[Burbonas|Burbonams]] [[1814]] m. vėl atgaivintas. Paskutinį kartą autodafė įvyko 1826 m. [[Valensija|Valensijoje]], kai po autodafė buvo sudegintas [[deizmas|deizmu]] kaltintas mokytojas ''Rappoll''. Deginimas dėl įsitikinimų au autodafė kaip inkvizicijos priemone arba ir be inkvizicijos buvo naudojamas ir kituose kraštuose (Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kt.).

 

[[Kategorija:Krikščionybės istorija]]