Analų mokykla: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
glaustumas, išformulavimas, formatavimas |
||
Eilutė 1:
'''Analų mokykla''' – [[istoriografija|istoriografinė]] XX amžiaus [[prancūzija|prancūzų]] istorikų mokykla. Pradininkai – [[Marcas Blochas]] ir [[Lucienas Febvre]]. Kritikavo [[politinė istorija|politinės]] ir [[karinė istorija|karinės istorijos]] sureikšminimą.
== Atstovų kartos ==
Mokyklos atstovai skirstomi į
Pirmajai kartai priskiriami mokyklos tėvai –
Antrajai Analų mokyklos kartai priskiriami [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] metu ar tuoj po jo subrendę istorikai. Žymiausi iš jų [[Fernand Braudel|Fernandas Braudelis]], [[Pierre
▲Pirmajai kartai priskiriami mokyklos tėvai – Blochas ir Febvre. Dėstydami [[Strasbūras|Strasbūro]] universitete, jie [[1929]] metais pradėjo leisti poleminį žurnalą ''Annales d’histoire économique et sociale'' (vėliau pervadintas į ''Annales. Economies, sociétés, civilisations''; nuo [[1994]] ''Annales. Histoire, Sciences Sociales''), iš kurio ir kilo mokyklos pavadinimas. Tie Blochą, tiek Febvre stipriai paveikė [[Émile Durkheim]]o, vieno sociologijos pradininkų, ir jo mokinių visuomenės tyrimai ir idėjos. ''Annales'' redaktoriai kritikavo tuo metu vyravusios [[Pozityvizmas|pozityvistinės]] mokyklos idėjas, kuri visą dėmesį skyrė politinei „karalių ir karvedžių“ istorijai. Jie siekė į praeities tyrimus įtraukti ekonominių, socialinių ir kultūrinių procesų raidą, kreipė dėmesį į marginalinius istorijos reiškinius.
▲Antrajai Analų mokyklos kartai priskiriami [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] metu ar tuoj po jo subrendę istorikai. Žymiausi iš jų [[Fernandas Braudelis]], [[Pierre Goubertas]] ir [[Ernestas Labrousse]]. Savo darbuose jie įtvirtino ir išplėtė savo pirmtakų ir mokytojų idėjas. Ekonomika ir socialiniai santykiai, Febvre pradėta plėtoti mintis apie gamtinių sąlygų svarbą visuomenės raidai tapo neatsiejama istorijos tyrimo dalis. Nemažiau reikšmingas antrosios kartos indėlis į mokslo plėtojimą yra Braudelio „ilgo nuotolio“ (''la longue durée'') koncepcija, kuri atsirado dėl [[Claude Levi-Straussas|Claude Lévi-Strausso]] [[struktūralizmas|struktūralizmo]] idėjų įtakos. Ši koncepcija visuomenę apibūdina kaip inertišką, [[savireguliacija|save reguliuojantį]] [[organizmas|organizmą]] – struktūrą -, kurios pokyčius galima pajusti tik ilgo laiko („ilgo nuotolio“) perspektyvoje.
Trečiosios kartos atstovai atsakingi už dar vieną daugiasluoksnį lūžį istorijos sampratoje. Šalia ekonominių ir sociologinių tyrinėjimų, aštuntajame dešimtmetyje atsigręžta ir į kultūros bei [[mentalitetas|mentaliteto]] istoriją, [[Jacques Le Goffas|Jacques Le Goffo]] ir [[Pierre Nora|Pierro Nora]] įvardytą „Naujaja istorija“ (''Nouvelle histoire''). Naujos kartos istorikai ėmėsi tyrinėti meno palikimą, per jį atskleisdami „kolektyvinių vaizdinių“, įpročių, mąstymo struktūrų raidą. Jie ėmėsi kritikuoti tradicinę istorijos periodizaciją. Pradėjus taikyti kitų mokslų metodus „Naujoji istorija“ apjungė daugelį kitų socialinių ir humanitarinių disciplinų.
Trečiosios kartos atstovai - [[Georges Duby]], [[Jacques Le Goff]], [[Pierre Nora]], [[Emmanuel Le Roy Ladurie]], [[Philippe Ariés]], [[Mona Ozouf]], [[Arlette Farge]], [[Michele Perrot]], [[Alain Besancon]], [[Francois Furet]], [[Michelle Vovelle]],
[[Maurice Agulhon]], [[Robert Mandrou]], [[André Burguiére]].
== Nuorodos ==
*[http://classiques.uqac.ca/ Marc Bloch ir Lucien Febvre kūriniai] (prancūzų k.)
*[http://www.persee.fr/web/revues/home/prescript/revue/ahess Apie mokyklą] („Persee“ tinklalapis)
[[Kategorija:Prancūzija]]
[[Kategorija:Istoriografija]]
|