Lietuviška keramika: Skirtumas tarp puslapio versijų

Lietuvių keramikai būdinga santūri, paslaptinga [[anglis|anglies]] ir [[pelenų]] mišinio spalva, kuri dirbinius sutaurina. Keramika populiariausias ir seniausias amatas, siejamas su [[civilizacija|civilizacijos]] pradžia. Kadaise moliniai indai pavertė klajoklį sėsliu, padėjo atsirasti tautų bruožams. Nuo primityvių statulėlių, buitinių indų per daugelį šimtmečių amatas išsivystė iki turiningo meno. Keramikos menas, sujungęs žemę, vandenį ir ugnį, tarsi sujungė ir įvairias meno šakas tapybą, grafiką, skulptūrą, dizainą bei [[architektūra|architektūrą]]. Įdomios ir sudėtingos technologijos, plačių meninės išraiškos galimybių keramikos menas aktualus ir dabar. Lietuvos meninė keramika, per amžius patyrusi pakilimų ir nuosmukių, XVI-XVII a. garsėjo [[Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] amatininkų cechuose gamintais itin meniškais dirbiniais, gražiais XIX a. pabaigos liaudiškais indais.

 

Lietuviška profesionali keramika jauna dailės šaka. Jos kelias prasidėjo 1931 metais, Kauno meno mokykloje įsteigus keramikos studiją. 1934-aisiais studijai ėmė vadovauti [[Liudvikas Strolis]] (1905-1996), baigęs keramikos mokslus [[Paryžius|Paryžiuje]]. Pelnytai vadinamas lietuviškos keramikos mokyklos įkūrėju, dailininkas sudarė mokymo programą, nulėmusią tolesnę lietuviškos keramikos raidos kryptį. Šioje parodoje eksponuojama per 100 profesionaliosios keramikos darbų iš Lietuvos dailės muziejaus šiuolaikinės keramikos rinkinio. 1946 -2002 metais sukurti 32 keramikų kūriniai paliko reikšmingą pėdsaką Lietuvos keramikos mene. Pirmoji lietuvių keramikų karta buvo tikri entuziastai, neturėję į ką lygiuotis. Lietuvon plūdo Rytų įtaką patyrusių modernių technologijų ir įvairių stilistinių krypčių Europos keramikos tradicijos. Nors L. Strolis, kurio gimimo šimtmetį šiemet minėsime, pats tai perėmė iš prancūzų ir, mokydamas jaunus keramikus, neneigė naujų laimėjimų, tačiau nuolat propagavo vietinių tradicijų reikšmę.